Sarkofagas

(gr. sarkophagos – ėdantis mėsą), papuoštas karstas, dažniausiai dėžės formos. Daromas iš tvirtų medžiagų (medžio, degto molio, metalo, akmens). Buvo paplitęs senovės kultūrose. 

Egipte būdavo mediniai, žmogaus pavidalo, puošti tapyba. Etruskai darydavo molinius arba akmeninius sarkofagus su pusiau gulinčiomis figūromis ant dangčio. Graikų sarkofagai akmeniniai, pastato formos, romėnų – marmuriniai, uždengti dvišlaičiu stogeliu, sienos puoštos reljefinėmis figūrinėmis scenomis, mirusiųjų portretais. Sarkofagai paplito ir krikščionybėje. Vėliau įgavo rumbos – dėžės su iškiliu mirusiojo atvaizdu formą. Plito gotikos, Renesanso, XVIII-XIX a., t. y. romantizmo laikais. Atgaivintos antikinės tradicijos, sarkofagai perkeliami į atviras erdves.