Sėliai

baltų gentis. Jos teritorija šiaurėje siekė Dauguvą, apėmė Aiviekstės baseiną, vakaruose tęsėsi iki Lėvens upės, o pietuose apėmė Šventosios aukštupį. Sėlių žemės buvo nevienodai apgyventos – tankiau gyventa prie Dauguvos. Gentis išsiskyrė V a. ir gyvavo iki XIII a.

Tyrinėtų paminklų nėra daug: Visėtiškės, Degučiai, Norkūnai, Astravas. Sėliai mirusiuosius ilgą laiką laidojo nedegintus pilkapiuose. Įkapės negausios. Vyrams dėti siauraašmeniai pentiniai kirviai, ietys, dažniausiai su įtveriamais ietigaliais, platūs kovos peiliai. Moterų kapuose iš darbo įrankių randama tik peiliukų ir pjautuvėlių. Ir vyrai, ir moterys nešiojo vytines antkakles užkeistais ir kūginiais galais. Nuo IX a. – pasagines seges ir masyvias juostines ir įvijines apyrankes. Moterų įkapių komplektas vėlyvajame geležies amžiuje labai supanašėja su latgalių ir žiemgalių.