Seneka Lucijus Anėjus

(lot. Lucius Annaeus Seneca; 4 pr. Kr.-65 po Kr.), sen. romėnų filosofas, rašytojas. Stoikas.

Gimė Korduboje (dab. Kordoba, Ispanija), mokėsi Romoje valdant Tiberijui. 41 m. po Kr. patekęs į imperatoriaus Klaudijaus žmonos Mesalinos nemalonę buvo priverstas išvykti į Korsiką. 48 m. grįžo iš tremties ir tapo Nerono mokytoju. Jam tapus imperatoriumi, pirmaisiais valdymo metais buvo faktiškasis valstybės valdytojas. Užsitraukęs Nerono nemalonę ir apkaltintas dalyvavus Pizono sąmoksle, nusižudė. Žymiausi filosofiniai darbai: „Laiškai Lucilijui“, „Apie geradarybes“, „Apie pyktį“, „Apie laimę“, „Apie atlaidumą“. Senekos filosofijos veikaluose kasdienio gyvenimo praktiniai patarimai jungia idealą (nuo visko, kas žemiška, išsivadavusią išmintį) su krikščioniškosios etikos teorija („Dialogai“, „Laiškai Lucilijui“). Rašė ir tragedijas, ir gamtos mokslų traktatus. Jo veikalai darė didelę įtaką Romos kultūrai. Etikos veikalai, o ypač tragedijos, buvo svarbiausias XVI-XVIII a. žinių šaltinis.