Šilko kelias

karavanų kelių, jungusių Kiniją, Centr. Aziją ir Levantą (dab. Sirijos, Libano, Izraelio, Jordanijos teritorijos), pavadinimas iki XVI a.

Ėjo iš Sianio į Dunchvangą, kur šakojosi: pietinis kelias ėjo per Pamyro kalnus, iš jo viena atšaka vedė į Indiją, šiaurinis – per Ferganos slėnį ir Samarkandą. Nuo II a. pr. Kr. kinų šilkas buvo keičiamas į Vakarų aukso ir sidabro lydinius. Didesnioji prekybos dalis buvo tarpininkų rankose. Tik nedidelė dalis pirklių ir prekių įveikdavo visą šilko kelią. Juo į Kiniją atėjo budizmas ir Rytų ortodoksų krikščionybė. Nuo VII a. šiuo keliu traukė Levanto pirkliai. Mongolų užkariavimai XIII a. suteikė šilko keliui naują impulsą, didelę jo svarbą pabrėžė Markas Polas (apie 1254-1324). Nustojo savo reikšmės XV a. turkams osmanams atkirtus susisiekimo su Europa galimybę bei europiečiams atradus vandens kelią į Indiją ir Kiniją.