Siogūnatas

(jap. shgun-shoku), Japonijos dualinė valdymo sistema, kai aukščiausia valdžia buvo sutelkta siogūnų rankose, o imperatoriaus valdžia tapo nominali (1192-1867).

Siogūnato laikais skirstymo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, administracines ir karines institucijas nebuvo. Imperatorius formaliai liko pripažinta teisėta valdžia, bet faktiškai atliko tik religines ir ceremonijų funkcijas. Siogūnai skirdavo provincijų karinius gubernatorius, kurie tapo vis labiau savarankiškais (daimiai), administracinį aparatą sudarė samurajai (bušiai). Buvo 3 iogūnato laikotarpiai – Kamakūros, arba Minamotų (1192-1333), Ašikagų, arba Muramačio (1338-1573), Edo, arba Tokugavų (1603-1867). Ši valdymo sistema baigėsi, kai siogūnas 1867 m. buvo priverstas atsisakyti valdžios ir buvo atkurta imperatoriaus valdžia.