Skalviai

baltų gentis. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. viduryje. Ji apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus.

Žymiausi tyrinėti paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių, Linkūnų, Kreivėnų kapinynai. V-VI a. skalviai mirusiuosius laidojo nedegintus plokštiniuose kapuose. Nuo VI a. ėmė plisti deginimo paprotys ir iki X a. gyvavo du kūno parengimo laidojimui būdai. Deginti palaikai būdavo kruopščiai išrenkami iš laužo, kartais supilami į nedidelį karstelį-dėžutę arba suvyniojami į drobę. Degintuose kapuose įkapės kartais randamos sulaužytos. V-VII a. įkapės gausios, yra ir kunigaikštiškų kapų. Kai kada tiek vyrų, tiek ir moterų kapuose randama nedidelių puodukų, rago apkalų, o nuo VI a. avies ar ožkos dantų arba visa galva. Dažnai su mirusiuoju laidodavo žirgus (Vidgiriai). Nuo X a. kapuose gausiau randama ginklų. Drabužius vyrai ir moterys susegdavo lankinėmis, o nuo X a. pasaginėmis segėmis keturkampiais ar aguoniniais galais. Moterys mėgdavo apgalvius ir kepuraites, gintarinių karolių vėrinius, įvijines apyrankes. Paminklai išlieka nepakitę iki XIII a.