Slavai

indoeuropiečių tautos, kalbančios slavų kalbomis. Didžiausia Europoje etninė bendrija.

Skiriamos trys grupės: rytų, vakarų, pietų. Nuo I tūkstm. vidurio slavai pasklido po Centrinę ir Rytų Europą. Vakaruose jie pasiekė teritoriją nuo Elbės žemupio iki Adrijos šiaurinės pakrantės, rytuose nuo Volgos aukštupio iki Dniepro žiočių, šiaurėje – Suomių įlanką, Ladogos ir Onegos pietrytines pakrantes, pietuose – Peloponesą, Kretą, Mažąją Aziją. Ypač intensyviai plito vykstant didžiajai slavų migracijai (VI-VII a). Slavų plitimą Europoje I tūkstm. pabaigoje ir II tūkstm. pradžioje sustabdė germanų ekspansija ir mongolų užkariavimai. XV a. žlugus mongolų-totorių priespaudai, slavai vėl ėmė plisti. XVI-XIX a. jie apsigyveno beveik visoje Rytų Europoje ir Azijoje (Sibire, Šiaurės Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose). Tuo metu plito vien rytų slavai. Pietų ir vakarų slavai, išskyrus Lenkijos karalystę, XIV-XVI a. buvo pavergti turkų ir vokiečių. Etninis slavų skaidymasis vyko gerokai vėliau nei baltų ir germanų. I tūkstm. antrojoje pusėje susikūrė pirmosios slavų valstybės ir valstybiniai dariniai: kunigaikščio Savo valstybė (623-658 m.), Karantanija (VII-XI a.), Bulgarijos I valstybė (681-969 m.), Moravijos didžioji kunigaikštystė (IX a.), Kijevo Rusia (IX-XII a.), Chorvatija (IX-XVI a.), Čekų (Prahos) kunigaikštystė (895-1085 m.), Duklia, Zeta, Juodkalnija (X-XII a.), Serbijos kunigaikštystė (X a.), Lenkija (960-1795 m.), Venedų valstybė (1044-1129 m.). VIII-XI a. paplito krikščionybė, pradėjo formuotis dauguma tautybių, davusių pradžią dabartinėms tautoms. Vėlai pradėjusiems skaidytis slavams iki šiol būdingas gana ryškus etninis ir kalbinis bendrumas.