Šviečiamoji epocha

(Apšvietos epocha) Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi XVII a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi XVIII a. Švietimas buvo priešiškas feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui, scholastinei filosofijai. Reiškė naujai susiformavusios buržuazijos pasaulėžiūrą. Jai būdingas racionalizmas, tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą.

Lietuvoje švietimo idėjos daugiausia plito tarp XVIII a. vidurio ir XIX a. vidurio. 1773 m. įkurta Edukacinė komisija pagal Švietimo epochos principus ėmėsi pasaulietinti iš jėzuitų ordino perimtas mokyklas. Švietimo pažiūras reiškė daugelis Vilniaus universiteto gamtos mokslų, filosofijos, teisės ir politinės ekonomikos profesorių. XIX a. I pusės lietuvių raštijos, tautinės kultūros kūrėjai S. Daukantas, S. Stanevičius, L. Jucevičius ir kiti, veikiami švietimo ideologijos, rūpinosi liaudies švietimu, skleidė humanitarines ir gamtos mokslų žinias. M. Valančius, L. Ivinskis savo pastangas šviesti liaudį derino su katalikiškos moralės ugdymo uždaviniais. Su Švietimo epochos pasaulėžiūra buvo susijusi XIX a. 6-7 deš. plitusi revoliucinio demokratizmo ideologija.