Tarpuvaldis

laikotarpis nuo monarchinės valstybės valdovo mirties iki kito valdovo vainikavimo.

Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, daugumą funkcijų nuo XV a. I pusės (iki tol sostas buvo paveldimas) vykdė tada susidariusi Ponų taryba. Ji rūpinosi valstybės saugumu, tvarkė einamuosius reikalus, rinko naują didįjį kunigaikštį. Nuo XVI a. pr. ji jau šaukė LDK seimą valdovui rinkti. Skyrė pareigūnus į vakantines urėdijas, įkeisdavo valstybinius dvarus, vykdė teisingumą, palaikė ryšius su užsieniu. Per tarpuvaldį veikdavo vadinamieji kaptūriniai (laikinieji) teismai, būdavo šaukiami kaptūriniai seimeliai, nutraukdavo darbą 1581 m. įsteigtas Lietuvos vyriausiasis tribunolas. Po Liublino unijos (1569), mirus Lenkijos ir Lietuvos valstybės bendram valdovui, bajorai susiorganizuodavo į generalinę konfederaciją ir paimdavo valdžią. Aukščiausiajai valdžiai atstovavo Lenkijos primas (Gnezno arkivyskupas). Jo pranešimas apie karaliaus mirtį buvo oficiali tarpuvaldžio pradžia. Jis vadovavo administracijai, rūpinosi valstybės saugumu ir šaukdavo bendrus seimus: konvokacinį, kuris sprendė tarpuvaldžio reikalus, ir elekcinį, kuris rinko naują valdovą.