Torūnės taika

Paieška žodyne:
Terminas Paaiškinimas
Torūnės taika

Torūnė
Torūnė
LDK ir Lenkijos sutartis su Kryžiuočių ordinu po 1409-1410 m. karo, 1411 m. pasirašyta Torūnėje.

LDK atgavo Žemaitiją (iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos), perleistą ordinui 1398 m. Salyno ir 1404 m. Racionžo sutartimis. Lenkija atgavo Dobrynę. Kryžiuočių ordinas turėjo Lenkijai sumokėti 100 000 kapų Prahos grašių. Abiejų pusių pirkliams suteikta susisiekimo ir prekybos laisvė. Ilgą laiką sutartis buvo vadinama „pralaimėtąja“, pabrėžiant, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės. Naujausių tyrinėjimų autoriai vis labiau akcentuoja, kad, vertinant Torūnės taiką, būtina suprasti tarptautinę to meto situaciją. Ji nebuvo palanki LDK ir Lenkijai. Europa, atsitokėjusi nuo šoko, ėmėsi priemonių apsaugoti Ordiną nuo visiško sunaikinimo. Karo tęsimas būtų reiškęs, kad reikės susidurti su Ordiną rėmusiu Vokietijos imperatoriumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Ordiną parėmė Prancūzijos ir Anglijos karaliai, palaikė popiežius bei visa Vakarų Europa. Sutartis turėjo politinės naudos: pirmą kartą Ordinas buvo priverstas viešai prisipažinti pralaimėjęs ir grąžinti ginčytinas teritorijas. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei teko atiduoti Žemaitiją, o Lenkijai – Dobrynės žemę. Po Torūnės taikos sustabdyta Ordino ekspansija į LDK bei Lenkijos žemes.