Universitetas

(lot. universitas  kilm. universitatis – visuma), aukštoji mokykla rengianti pagrindinių mokslo sričių aukštos kvalifikacijos specialistus. Universitetuose ne tik dėstomos mokslo disciplinos, bet ir dirbamas mokslinis darbas, ginamos disertacijos, teikiami mokslo laipsniai ir vardai. 

Universitetų pirmtakės – XII-XIII a. kai kuriuose V. Europos miestuose veikusios aukštesniosios mokyklos, vadinamos bendrosiomis studijomis (lot. studia generalia). Dėstytojai ir mokiniai jungėsi į bendrijas, kurios buvo vadinamos universitetais. Pirmieji jų įsikūrė Italijoje (Bolonijos universitetas įkurtas 1088 m.), Anglijoje, Prancūzijoje. Viduramžiais universitetas buvo vienintelis aukštosios m-los tipas. Dauguma universitetų turėjo 4 fakultetus: parengiamąjį menų (arba filosofijos) ir aukštesniuosius teisės, medicinos, teologijos. Menų fakultete buvo dėstomi septyni laisvieji menai, kurių turinys palaipsniui kito ir plėtėsi. Universitetai buvo priklausomi nuo Bažnyčios, mokslas grindžiamas krikščioniškąja scholastine filosofija. Stiprėjant kapit. santykiams ir ypač veikiant švietimo epochos idėjoms, prasidėjo universitetų sekuliarizacija, vadavimasis iš scholastinės metodikos; vietoj lotynų buvo įvestos dėstomosios nacionalinės kalbos, pagausėjo gamtos mokslų disciplinų. XIX a. daugelyje šalių įkurta pasaulietiškų universitetų. XX a. universitetas yra vyraujantis aukštosios mokyklos tipas.