Užnemunė

(Sūduva, Suvalkija), Lietuvos dalis kairiajame Nemuno krante. Iki XIII a. čia gyveno jotvingiai (dainaviai ir sūduviai), šiauriniame pakraštyje – lietuviai. XIV a. dėl nuolatinių Kryžiuočių ordino puldinėjimų iš dalies virto dykra.

Po 1422 m. Melno taikos nustatyta Kryžiuočių ordino ir LDK siena – Užnemunės vakarinė riba. Užnemunė priklausė Žemaitijos seniūnijai ir Trakų vaivadijos Kauno ir Trakų apskritims. XV-XVIII a. pagausėjo gyventojų. Po III Respublikos padalijimo 1795-1807 m. buvo Prūsijos karalystės provincija. 1807-1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystei, 1815-1915 m. – Lenkijos karalystei Rusijos imperijoje. 1867-1915 m. buvo Suvalkų gubernijos dalis. 1808-1940 m. Užnemunėje galiojo Napoleono kodeksas. Užnemunėje 1808 m., anksčiau nei likusioje Lietuvoje, panaikinta baudžiava, čia anksčiau ėmė klostytis kapitalistiniai santykiai, plėtotis žemės ūkis, formuotis lietuvių inteligentija. XIX a. II pusėje Užnemunė buvo lietuvių tautinio judėjimo centras. Po Pirmojo pasaulinio karo tapo Lietuvos dalimi.