Vaišvilkas

(Vaišelga; mirė apie 1268), vyriausiasis Mindaugo sūnus. 1255 m. sudarė taikos sutartį su Haličo-Volynės kunigaikščiu Danijilu Galičiečiu dėl bendrų veiksmų ginantis nuo mongolų-totorių. Šia sutartimi Vaišvilkas prie Lietuvos prijungė Juodąją Rusią ir Naugarduką, kuriuos pats ir valdė.

Pasak rusų metraščių, „tėvo nemėgęs ir su juo nebendravęs“. Vaišvilkas neilgai valdė savo sritis: jas perleido Danijilo sūnui Romanui, o pats pasitraukė į vienuolyną. Po tėvo nužudymo, Rusios bajorų ir kunigaikščių remiamas, užėmė Lietuvos valstybės sostą. Kaip liudija Volynės metraštis, visa Lietuva priėmusi jį „su džiaugsmu“ ir jis ėmęs keršyti savo tėvo žudikams. Tęsė tėvo pradėtą Lietuvos vienijimo politiką. Vaišvilko vasalais buvo Polocko ir Vitebsko kunigaikščiai. 1265 m. su sesers vyru Švarnu puolė Lenkiją. I Novgorodo metraštyje nurodoma, kad, paimdamas valdžią Lietuvoje, Vaišvilkas davė įžadą po 3 metų grįžti į vienuolyną. 1267 m. viduryje atsisakė sosto ir paliko jį Švarnui, kurį netrukus nužudė jo brolio Levas