Vilniaus-Radomo sutartis

1401 m. LDK ir Lenkijos sutartis. Ją Vilniuje patvirtino Vytautas ir LDK didikai, o Radome Lenkijos Ponų taryba. Lenkija patvirtino LDK savarankiškumą, Vytautą pripažino Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Po Vytauto mirties LDK turėjo būti valdoma Jogailos arba jo įpėdinio Lenkijos karaliaus. Lenkijos ponai po Jogailos mirties negalėjo rinkti karaliaus be Vytauto ir LDK didikų bei bajorų pritarimo. Jogaila formaliai ir toliau liko vyriausiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Istorinėje literatūroje 1401 m. susitarimai vertinami kaip Lenkijos diktatas po pralaimėto Vorkslos mūšio, užkirtęs kelią Vytauto karūnacijai. Kiti šiuos dokumentus interpretuoja kaip dviejų valstybių uniją. 1401 m. susitarimai nesukūrė naujos situacijos, jų dokumentais buvo tik juridiškai įforminti nuo 1398 m. egzistavę santykiai. Nauja buvo tai, kad 1401 m. LDK greta valdovo oficialiai atstovavo ir bajorai, savo vardu paskelbę valstybinį aktą.