Vyriausieji Lietuvos suvažiavimai

(Lietuvos konvokacijos), 1577-1792 m. LDK senatorių, apskričių (pavietų) atstovų ir urėdų susirinkimai (sesijos). Sprendė dažniausiai mokesčių ir kitus valstybės vidaus klausimus.

Prireikus būdavo šaukiami valdovo inciatyva, o per tarpuvaldį – įtakingų didikų iniciatyva. Prieš juos būdavo šaukiami apskričių seimeliai. Jie išrinkdavo į suvažiavimą po 2 atstovus ir parengdavo instrukcijas. Dažniausiai vykdavo Vilniuje. Trukdavo nuo kelių iki keliolikos dienų. Suvažiavimams vadovaudavo renkamas maršalka. Senatorių ir atstovų rūmai posėdžiaudavo atskirai. Suvažiavimo nutarimus tvirtindavo valdovas, o per tarpuvaldį – pati konvokacija. Nutarimai būdavo įrašomi į teismų knygas. Po 1624 m. rinkdavosi rečiau. Paskutiniais laikytini 1767 ir 1792 m. LDK apskričių atstovų suvažiavimai (organizuojant Radomo ir Targovicos konfederacijas).