Žemaičių sukilimai

XV a. pradžios sukilimai prieš Kryžiuočių ordino įsigalėjimą Žemaitijoje.

Kryžiuočių ordinas, iš Jogailos ir Vytauto dėl vidaus kovų LDK gavęs šį kraštą (paskutinį kartą 1398 m. Salyno sutartimi), 1400 m. pradėjo jame įsitvirtinti. Per 1401 m. sukilimą žemaičiai atkirto kryžiuočius nuo jų pagrindinių jėgų, sudegino naujas Dubysos ir Fredeburgo pilis, jų įgulas ir tarnus paėmė į nelaisvę. Išvijus vokiečius, Žemaitija vėl susijungė su likusia Lietuvos dalimi. Kai 1404 m. Racionžo sutartimi Žemaitija vėl buvo perduota Kryžiuočių ordinui, vokiečių feodalai stengėsi ten įsitvirtinti dar kartą (popiežiaus paragintas, juos rėmė Vytautas). Žemaičiai trukdė statyti pilis, neklausė Kryžiuočių ordino valdžios įsakymų, bėgo į laisvąją Lietuvos dalį. Dėl to Kryžiuočių ordinas uždarė sieną ir uždraudė prekybą tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos. Žemaičių kova prieš kryžiuočių jungą virto 1409 m. sukilimu. Prie Skirsnemunės 1409 m. gegužę buvo sudeginta Kryžiuočių ordino pilis ir išžudyti riteriai. Kita sukilėlių dalis puolė Klaipėdą ir, nors pilies užimti neįstengė, padarė daug nuostolių vokiečių kolonijai. Į pagalbą žemaičiams Vytautui paliepus iš LDK atvyko bajoro Rumbaudo vadovaujamas raitelių dalinys. Sukilėliai išvijo kryžiuočius iš svarbių pilių. Išsivadavusi iš Kryžiuočių ordino valdžios, Žemaitija 1409 m. susijungė su likusia Lietuvos dalimi ir pripažino Vytauto valdžią. Kryžiuočių ordinui liko pajūrio sritis su Klaipėda. Kryžiuočių ordino ir Livonijos ordino teritorijos nesusijungė. Vytauto parama žemaičiams buvo viena iš Žalgirio mūšio (1410) priežasčių.