Žemaitijos seniūnija

(Žemaičių seniūnija), 1411-1795 m. LDK teritorinis administracinis vienetas. Apėmė Vakarų Lietuvą iki Nevėžio. Susidėjo iš žemių, vėliau – iš valsčių.

Žymesnieji seniūnai – Kęsgailos, Jonas Karolis Chodkevičius, Jarošas Valavičius. Seniūnas turėjo vaivados teises. Ponų taryboje pagal vyresnumą buvo po Vilniaus ir Trakų vaivadų. Jį rinko žemaičių bajorai, tvirtino didysis kunigaikštis. Nuo XV a. 5 deš. Žemaitijos seniūnija dar buvo vadinama Žemaitijos kunigaikštyste. Jos kunigaikščiu titulavosi LDK didysis kunigaikštis. Seniūnijos administracinis centras XV a. buvo Kražiai, XVI a. – Kėdainiai, nuo XVI a. pabaigos – Raseiniai. Čia rinkosi bajorų seimeliai ir posėdžiavo žemių ir pilies teismai. Seniūnijoje vyravo senjorinis ūkis, buvo daugiau negu kitur Lietuvoje valstiečių išeivių. Po ATR žlugimo (1795) didžioji dalis seniūnijos atiteko Rusijai, nedidelė pietinė dalis (Užemunėje) – Prūsijai.