Žodynas

VIII-X a. kultūrinis sąjūdis frankų karalystėje (daugiausia dab. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), jungusioje germanų ir romanų tautas Karolio Didžiojo ir jo įpėdinių valdymo laikais. Pirmasis antikinės kultūros atgimimas V. Europoje.

(lot. Carolus Magnus; pranc. Charlemagne; vok. Karl der Grosse; apie 742-814), nuo 768 m. Frankų valstybės karalius ir imperatorius (800 m.). Išgarsėjo sėkmingais karais, įstatymų leidyba ir kultūrine politika.

(angl. Charles I; 1600-1649), Stiuartų dinastijos Anglijos, Airijos ir Škotijos karalius (1625-1649). Vykdė buržuazijai ir naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, kuri 1640 m. sukėlė Anglijos revoliuciją. Per 1642-1648 m. pilietinius karus Karolio I kariuomenė pralaimėjo. Karalius buvo suimtas, parlamento įsteigto tribunolo pripažintas kaltu dėl tautos kraujo praliejimo ir nukirsdintas.

(Karl IV von Luxemburg; 1316-1378), Čekijos karalius (1346-1378), Šv. Romos imperijos imperatorius (1355-1378), vienas žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vid. Europos valdovų. Siekdamas centrinėje Europoje sukurti didelę valstybę, įsigijo Brandenburgą, dinastine unija sujungė Lenkiją ir Vengriją. 1358 m. pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Algirdui krikštytis.

(1550-1574), Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1560-1574).

(1622-1660), Švedijos karalius (1654-1660). Per 1655-1660 m. karą su ATR Kėdainių sutartimi 1655 m. buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Išplėtė Švedijos valdas, sutvirtino jos padėtį Baltijos jūros regione.

(1682-1718), Švedijos karalius (1697-1718). Vadovavo švedų karo žygiams per 1700-1721 m. Šiaurės karą.

Lietuvos bajorų giminė. Minima nuo XVI amžiaus. Daugiausia dvarų turėjo Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, Palenkėje. Labiausiai išgarsėjo XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje.

(1882-1952), Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas.

istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Įėjo dabartinės Jurbarko, Tauragės, Šilalės rajonų dalys.

ties Karuse (vakarų Estija) 1270 m. vasario mėnesį įvykęs mūšis tarp Lietuvos ir Livonijos ordino bei danų kariuomenės. Trečioji žymiausia XIII a. lietuvių pergalė prieš vokiečių riterius po Saulės ir Durbės mūšių.

(Flavijus Magnus Aurelijus Kasiodoras; apie 490-apie 580), romėnų senatorius, ostgotų istorikas, rašytojas. Veikale „Įvairenybės“ paskelbė karaliaus Teodoriko laišką aisčiams, rašytą tarp 523 ir 526 m. Jame pateikiama žinių apie baltų ir ostgotų ryšius bei gintaro kelią.

(lot. castus – tyras, šventas), Indijoje ir kai kuriose kitose šalyse – uždara grupė žmonių, susijusių tam tikru tradiciniu verslu, kilme ir papročiais.

(lot. castellanus iš castellum – pilis):
1. pilies viršininkas viduramžių Vakarų Europoje;
2. aukštas Lenkijos vietinės valdžios pareigūnas. Vadovavo piliai ir ją supančiai apylinkei – valstybės teritorinio suskirstymo vienetui. 1413 m. pareigybė atsirado ir LDK  (po vieną kaštelioną vaivadijoje). Nuo XV a. posėdžiavo ATR Senate. Titulas panaikintas XIX a.

(Fidel Castro Ruz; g. 1926), Kubos revoliucionierius, politikas. Imigranto cukraus plantatoriaus sūnus. 1959 m. nuvertė diktatorių generolą F. Batistą ir tapo šalies ministru pirmininku. Nuo 1965 m. yra Kubos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius, 1976-2008 m.  ėjo Kubos respublikos prezidento pareigas.

labiausiai paplitusios krikščionybės krypties – katalikybės išpažinėjai.

(gr. katholikos – visuotinis), Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo principų ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas. Katalikybė remiasi Biblija ir Katalikų bažnyčios tradicija. Bažnyčiai vadovauja popiežius. Katalikai tikti triasmeniu Dievu, Kristaus prisikėlimu ir dieviškumu, Bažnyčios vaidmeniu išganyme.

(lot. catapulta iš gr. katapeltes – strėlių svaidytuvas), senovės graikų ir romėnų naudotas svaidomasis įrenginys, skirtas rąstams, akmenims svaidyti į apgultą tvirtovę.

(gr. katechesis – pamokymas), glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas; knyga, kurioje glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindai.

(Markas Porcijus Katonas Vyresnysis; lot. Marcus Porcius Cato Maior; 234-149 pr. Kr.), Romos Respublikos politikas, oratorius, rašytojas. Dalyvavo II pūnų kare (III a. pr. Kr.). Siekė visiško Kartaginos miesto sunaikinimo. Visas kalbas senate baigdavo ta pačia fraze „Ceterum censeo Carthaginem delendam esse“ (Vis dėlto manau, kad Kartaginą reikia sunaikinti).

vietovė Rusijoje, 20 km nuo Smolensko, kur 1940 m. NKVD budeliai nužudė 4400 internuotų lenkų karininkų. 1943 m. vokiečių okupacinė valdžia viešai paskelbė apie NKVD įvykdytas masines lenkų žudynes. SSRS valdžia ilgai tai neigė. Tik 1990 m. SSRS pripažino, kad J. Stalino įsakymu NKVD nužudė 15 tūkst. lenkų belaisvių Katynėje, Ostaškove ir Kozelske.

(isp. caudillo – vadovas, didvyris), karinis diktatorius ispaniškai kalbančiose šalyse.

(1818-1882), Rusijos imperijos politikas, generolas adjutantas. 1865-1866 m. Vilniaus generalgubernatorius, karo apygardos kariuomenės vadas. Tęsė M. Muravjovo politiką, persekiojo spaudą lotyniškais rašmenimis.

(1817-1864), Š. Kaukazo tautų karas prieš Rusijos kolonijinę invaziją. Nuo 1834 iki 1859 m. kalniečiams vadovavo Šamilis, sukūręs musulmonišką teokratinę valstybę (imamatą). Po kolonizatorių pergalės Š. Kaukazas buvo prijungtas prie Rusijos.

viena didžiausių sovietinėje Lietuvoje politinio protesto akcijų, vykusi 1972 m.

įkurta Nemuno ir Neries santakoje. Pirmoji mūrinė pilis, pastatyta XIII a. antroje pus. Ją sudarė 0,5 ha kiemas, kurį juosė 2 m storio ir 12-13 m aukščio gynybine siena. 1362 m., ginant Vaidoto įgulai, pilį sugriovė kryžiuočiai. Antroji pilis buvo pastatyta iki 1368 m. Po Žalgirio mūšio Kauno pilies karinė reikšmė sumažėjo. XVIII a. ji buvo apleista. 1970-1974 m. pilies griuvėsiai konservuoti ir iš dalies restauruoti. Pietrytiniame jos bokšte 1964 m. įrengtas muziejus.

gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stilių statinys. Dabar ji stačiakampio plano, dviaukštė, su aukštu mansardiniu stogu ir 6 tarpsnių bokštu. Rotušė pirmą kartą paminėta 1493 m. Hanzos dokumentuose. 1542-1562 m. Vilniaus meistras Benediktas Choinovskis pastatė naują rotušę. Po 1638 m. rekonstrukcijos rotušė buvo trečdaliu sutrumpinta. 1838 m. architektas Karolis Podčašinskis rotušę pertvarkė į reprezentacinius rūmus.

(Camillo Benso di Cavour; 1810-1861), italų politikas, Pjemonto ministras pirmininkas. Siekė suvienyti Italiją, vadovaujant Pjemonto karaliui Viktorui Emanueliui. 1861 m. paskelbus Italijos karalystę, buvo išrinktas pirmuoju Italijos ministru pirmininku.

(1458-1484), LDK kunigaikštis, katalikų šventasis (1602; šventė – kovo 4 d.), Lietuvos globėjas.

(1427-1492), Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447-1492), jaunesnysis Jogailos sūnus.