Žodynas

(Niccolo Machiavelli; 1469-1527), italų politikas, filosofas, istorikas, rašytojas. Pirmasis suformulavo ir pagrindė absoliutinės monarchijos, valdymo formos, labiausiai atitinkančios jo gyvenamosios epochos realijas, pagrindus.

politinė doktrina, pasisakanti už bet kokių moralių ir amoralių priemonių taikymą įgyvendinant politinius tikslus.

(apie 1575-1630), Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio dvaro graveris, vienas žymiausių XVII a. pradžios LDK dailininkų. Originaliausi ir vertingiausi jo kūriniai – kruopštus ir didingas 1613 m. Amsterdame išleisto LDK žemėlapio raižinys ir nepamainomais ikonografiniais šaltiniais tapusios Radvilų pilių, Vilniaus, Kauno, Trakų, Biržų, Klecko, Nesvyžiaus, Olykos (Voluinės sritis), Gardino dokumentiškai tikslios miestų panoramos.

(angl. macroeconomics), ekonomikos mokslas, tyrinėjantis bendras valstybių ekonomikos raidos tendencijas, pavyzdžiui, gyventojų įdarbinimo lygį, ekonomikos plėtotę, mokėjimų balansą, infliaciją ir kt.

(Maximilian I; 1459-1519), Habsburgų dinastijos Šv. Romos imperijos imperatorius 1493-1519 m.

(Maximilian II; 1527-1576), Habsburgų dinastijos Šv. Romos imperijos imperatorius (1564-1576), Čekijos (1562-1576) ir Vengrijos (1563-1576) karalius. Austrijos erchercogas. 1576 m. kandidatas į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.

(it. mammalucco iš arab. mamluk – paimtas nuosavybėn, belaisvis), viduramžiais tiurkų, Kaukazo ir Balkanų tautų kariai-vergai, iš kurių būdavo sudaryta sultonų, valdžiusių Egiptą gvardija. 

(port. mandarin iš skr. mantarin – patarėjas), viduramžių ir naujųjų laikų Kinijos valdininko europietiškas pavadinimas.

(lot. mandatum – pavedimas, įgaliojimas):
1. kolektyvo, organizacijos, tam tikros teritorijos rinkėjų įgaliojimas asmeniui atstovauti jiems kokiame nors aukštesnio lygio forume (parlamente, suvažiavime, taryboje, kongrese, konferencijoje);
2. dokumentas, patvirtinantis tam tikros renkamos institucijos atstovo įgaliojimų ribas, tap pat jo pareigą vykdyti teisės aktuose nustatytas funkcijas;
3. Tautų Sąjungos specialus įgaliojimas valstybėms, Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojoms, valdyti kai kurias buvusias kolonijas ir Turkijos valdas;
4. įgaliojimas Jungtinių Tautų pareigūnams, vykdantiems Saugumo Tarybos ir generalinio sekretoriaus pavedimus ištirti vietoje kokį nors įvykį arba situaciją;
5. aukščiausios instancijos (karaliaus, imperatoriaus, popiežiaus) raštiškas įsakas.

Vokietijos kolonijos ir kai kurios Osmanų imperijos valdos, kurias šioms valstybėmas pralaimėjus I pasaulinį karą Tautų Sąjunga įgaliojo Tautų Sąjungos vardu valdyti karo laimėtojas D. Britaniją, Prancūziją, Belgiją, Japoniją. P. Afrikos Sąjungą, Australijos Sąjungą, Naująją Zelandiją.

(Nelson Rolihlala Mandela; 1918-2013), P. Afrikos Respublikos juodųjų afrikiečių lyderis, politikas, prezidentas (1994-1999).

(Manzhouguo), 1932-1945 m. gyvavusi nuo Japonijos priklausoma valstybė, sukurta Mandžiūrijoje (Š. r. Kinija). Sostinė Sindzingas (dab. Čangčūnas).

(Karlis Gustavs Mannerheim; 1867-1951), Suomijos politinis ir karo veikėjas, maršalas, Suomijos prezidentas (1944-1946). Per Žiemos karą su SSRS (1939-1940) organizavo sėkmingą pasipriešinimą gausesnei priešo kariuomenei.

Suomijos gynybiniai įtvirtinimai, įrengti 1929-1939 m. Karelijos sąsmaukoje palei sieną su SSRS. Pavadinta jos iniciatoriaus maršalo K. G. Manerheimo vardu.

(lot. manifestus – aiškus, akivaizdus):
1. iškilmingas aukščiausiosios valdžios kreipimasis raštu į gyventojus kokiu nors svarbiu reikalu;
2. programinio pobūdžio kreipimosi raštas.

bajoras XVI-XVII a. Prancūzijoje, nusipirkęs bajorystę arba ją įgijęs intelektualine veikla.

(lot. manufactura iš manus – ranka + facio – darau), įmonė, kurioje gamyba paremta samdomu rankų darbu ir darbo pasidalijimu. Pirminė kapitalistinės gamybos forma. 

XIV a. pab.-XVI a. pr. LDK didikų giminė. Daugiausia dvarų turėjo į rytus nuo Ašmenos, gyveno Žiuponyse.

(Mao Zedong, Mao Tsetung; 1893-1976), Kinijos revoliucionierius, politikas, Kinijos komunistų partijos (KKP) pirmininkas (1945-1976).

Mao Dzedongo vadovaujamos Kinijos komunistų partijos (KKP) sukurta socialinės revoliucijos strategija, marksizmą-leninizmą pritaikant Kinijos sąlygoms (XX a. 3 deš.-1976).

žmogaus ir gyvūnų infekcinė liga. Infekcijos šaltinis – sergantys graužikai (pelės, žiurkės), parazitai. Užsikrečiama įkandus užkrėstai blusai, o taip pat nuo sergančio žmogaus per orą.

(Jean-Paul Marat; 1743-1793), Prancūzijos revoliucionierius, žurnalistas, gydytojas, vienas iš jakobinų vadų.

mūšis, įvykęs 490 m. pr. Kr. rugsėjo 12 d. Maratono lygumoje (apie 42,2 km nuo Atėnų) tarp persų ir graikų. Miltiado vadovaujami atėniečiai sutriuškino į Atėnus žygiuojančią persų kariuomenę.

sen. babiloniečių saulės, griaustinio ir audrų dievas, dangaus ir žemės kūrėjas ir valdovas, žmonių geradarys ir valdovų globėjas.

Europos šalių žemės ploto matavimo vienetas, LDK lygus 0,71 ha. Lietuvoje imtas naudoti per Valakų reformą XVI a. viduryje.

lietuvių kunigaikštis. Kronikose minima, kad jis vadovavo Pilėnų pilies gynybai (1336). Nepajėgdami atsilaikyti prieš pranašesnes priešo pajėgas Margiris ir likę gynėjai nusižudė. XIX ir XX a. istoriografinėje ir grožinėje literatūroje išgarsintas kaip nacionalinis didvyris.

kryžiuočių ordino sostinė, dabartinis Lenkijos miestas Malborkas.

(Maria Theresia; 1717-1780), Šv. Romos imperijos imperatorienė (1745-1780), Austrijos erchercogienė, Vengrijos ir Čekijos karalienė (1740-1780).

(Mary Tudor; 1516-1558), Anglijos karalienė Marija I (1553-1558). Anglijos karaliaus Henriko VIII ir Ispanijos princesės Kotrynos Aragonietės dukra.

(Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kunigų marijonų vienuolija), iki 1909 m. katalikų vienuolių ordinas, vėliau – kongregacija.

(pranc. Marionnette – mažybinė Marijos vardo forma), asmuo ar valstybė, klusniai vykdanti kitų valią.

(Marco Polo; 1254-1324), Venecijos pirklys, žymiausias viduramžių Europos keliautojas.

(vok. Markgraf), pasienio valdos, markos, valdytojas Frankų valstybėje VIII-XIX a. Viduramžių Vokietijoje dauguma markgrafų virto kunigaikštysčių valdovais.

(vok. Marketender iš it. mercatente – pirklys), prekiautojas, lydintis kariuomenę karo žygių ar manevrų metu. Dažniausiai prekiaudavo maistu ir kareivių buities reikmenimis.

(pranc. marquis):
1. Frankų imperijoje pasienio srities (markos) valdytojas;
2. titulas, žymintis rangą žemesnį nei kunigaikščio, aukštesnį nei grafo.

(Karl Marx; 1818-1883), Vokietijos politinis filosofas, sociologas, ekonomistas, darbininkų judėjimo organizatorius. Socializmo politinės teorijos pradininkas.

politinė, ekonominė ir socialinė doktrina, sukurta XIX a. K. Markso ir jo sekėjų.

1. XV-XVIII a. LDK aukšto rango centrinės valdžios pareigūnas, atsakęs už valdovo asmens saugumą ir jo aplinkos viešąją tvarką;
2. XV a. II pusės – 1566 m. LDK didžiojo kunigaikščio vietininkas Voluinėje;
3. LDK bajorų atstovaujamų institucijų (seimų, konfederacijų), teismo organų (Vyriausiojo tribunolo) pirmininkas;
4. 1566-1795 m. LDK bajorų renkamas vyriausias apskrities (pavieto) pareigūnas. Pirmininkavo bajorų seimeliams. Karo metu, paskelbus visuotinį šaukimą, privalėjo atvesti apskrities bajorus į kariuomenės telkimo vietą.

Europos ekonominio atstatymo planas, veikęs 1948-1951 m., kurį 1947 m. Harvardo un-te išdėstė JAV valstybės sekretorius Dž. Maršalas.

(lot. Carolus Martellus; 717-732), Frankų valstybės majordomas, beneficijų reformos iniciatorius.