Žodynas

titnaginis įrankis, siaurais skersiniais ašmenimis kampe. Jis skirtas pjauti kaului ir ragui. Ypač dažnai naudotas paleolito ir mezolito laikotarpiu.

(Joachim von Ribbentrop; 1893-1946), Vokietijos politikas, diplomatas. 1938-1945 m. Vokietijos užsienio reikalų ministras. Sudarė Berlyno-Romos ašies sutartį, pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Niurnbergo teismo nuteistas mirties bausme.

(šved. Riksdag), Švedijos parlamentas, 1866-1970 m. buvo dvejų rūmų, nuo 1971 m. – vienerių. Renkamas trejiems metams. sudarytas iš 349 deputatų.

(g. 1920), lietuvių archeologė, habilituota daktarė.

(Rimbertus), arkivyskupas, „Šv. Anscharijaus („Šv. Ansgaro“, „Šv. Anscharo“) kronikos“ autorius.

pilnas pavadinimas – „Šv. Anscharijaus (Šv. Ansgaro, Šv. Anscharo) gyvenimas“. IX a. pabaigoje užrašė arkivyskupas Rimbertas (Rimbertus). Aprašomi VIII-IX a. įvykiai, tačiau didžiausioji dalis skirta IX a. Dėstoma Danijos, Švedijos ir viso Skandinavijos istorija. Šioje kronikoje detaliai aprašomas danų ir švedų žygis į Apuolę 853 m. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėtas lietuviškas vietovardis.

(1881-1961), skulptorius. 1907 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių dailės draugiją. Nuo 1900 m. dalyvavo parodose, surengė individualinių parodų. Sukūrė skulptūrų, skulptūrinių kompozicijų („Lietuvos mokykla 1864-1904“, „Artojas“ ir kt.), portretų, medalių.

viena iš trijų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio dukterų. Spėjama, kad jos motina – antroji Kęstučio žmona Birutė. 1392 m. Ringailė ištekėjo už Mozūrų kunigaikščio Henriko ir, priimdama krikštą, buvo pavadinta Elžbietos vardu.

1. prekių mainų sfera; pagal mainų objektą skiriama prekių, darbo jėgos ir kapitalo (pinigų) rinkos; teritoriniu ir dydžio požiūriu yra vietinė, nacionalinė (vidaus) ir pasaulinė, arba tarptautinė (užsienio), rinkos;
2. vieta, kurioje ekonominiai subjektai perka ir parduoda prekes bei kitus išteklius.

pagal iš anksto nustatytas taisykles atliekama procedūra, kurios metu valstybės piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus ar pareigūnus, kuriems bus pavesta valdyti valstybę. Laisvi ir periodiški atstovų rinkimai – svarbiausia demokratinio valdymo įgyvendinimo sąlyga.

valstybės teritorijos dalis, kurioje skaičiuojami ir sumuojami rinkėjų balsai už iškeltus kandidatus.

rinkimų apygardos teritorinis vienetas. Lietuvoje rinkimų apylinkės teritorijoje turi gyventi ne daugiau kaip 5000 rinkėjų.

(lot. census – įkainojimas, surašymas), būtina sąlyga (tam tikras turtas, amžius, sėslumas ir kt.), leidžianti dalyvauti rinkimuose (rinkti arba būti renkamam).

balsų skaičius vienam mandatui gauti.

rinkimų kvotos apskaičiavimas visą rinkėjų skaičių dalijant iš mandatų skaičiaus.

balsų skaičiavimo ir rinkimų rezultatų įvertinimo sistema. Yra dvi pagrindinės rinkimų sistemos: arba daugumos atstovavimo (DA) (mažoritarinė), arba proporcingo atstovavimo (PA) bei daug įvairių šių sistemų modifikacijų.

teisė dalyvauti rinkimuose. Rinkimų teisė yra dvejopa: aktyvioji (teisė rinkti) ir pasyvioji (teisė būti išrinktam).

ekonominių santykių visuma, kai gamintojas, remdamasis informacija apie rinkoje esamą paklausą ir pasiūlą, priima sprendimus, ką, kaip ir kiek gaminti. Rinkos ekonomikos sistema pažeidžiama tada, kai rinkos mechanizmas funkcionuoja neefektyviai (monopolijų, turtinės diferenciacijos atsiradimo galimybės; rinkos mechanizmo pagrindinių sąlygų nesilaikymas; privačių gamintojų ir vartotojų rinkų patiriamas išorinis poveikis ir pan.).

(pagal Dunojaus intako Riso pavadinimą), didžiausias kvartero ledynmetis. Prasidėjo maždaug prieš 400-350 tūkst. metų ir truko apie 300-250 tūkst. metų.

(Armand Jean du Plessis Richelieu; 1585-1642), Prancūzijos kardinolas, pirmasis valstybės ministras valdant Liudvikui XIII. Centralizuotos absoliutinės monarchijos Prancūzijoje pradininkas, klasikinio absoliutizmo teoretikas.

(vok. Ritter – raitelis), viduramžių Europoje asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui.

viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes.

kulto veiksmų atlikimo būdas, forma, tvarka.

(m. apie 879), Riurikaičių dinastijos pradininkas.

(Maximilien Francois Marle Isidore Robespierre; 1758-1794), prancūzų politinis veikėjas Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu. Vienas iš Jakobinų partijos vadovų.

(tikr. Pedras Ruisas de Moras; apie 1505-1571), poetas, teisininkas, visuomenės veikėjas. Vienas II Lietuvos Statuto redaktorių.

(lenk. rokosz – maištas), XVI-XVIII a. Lenkijos-Lietuvos valstybėje legalus ginkluotas bajorų maištas prieš karalių. Pagal 1573 m. Henriko artikulus toks maištas buvo legalus valdovui viršijus savo įgaliojimus. Žymesnieji rokošai: 1606-1607 m. M. Zebžidovskio, 1665-1666 m. J. Liubomirskio.

(mirė 1205), Haličo-Voluinės kunigaikštis.

žr. Romaninis stilius.

(romanika), architektūros ir dailės stilius, X-XII a. plitęs Vakarų ir Centrinėje Europoje, kai kuriose Rytų Europos ir Artimųjų Rytų šalyse. Pastatams būdingas masyvumas, maži langai, griežta geometrija, dailei – religinė tematika.