Žodynas

(1887-1978), dailininkas tapytojas. Surengė daug parodų Lietuvoje ir užsienyje. Nutapė kompozicijų („Troškulys“, 1926, „Į kosmosą“, 1958, „Brėkštantis rytas“, 1968 ir kt.), peizažų, portretų, natiurmortų, knygų iliustracijų. Išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo nuotrupos“ (1959).

karas, 1337-1453 m. vykęs tarp Anglijos ir Prancūzijos. Kovota dėl Prancūzijos žemių (Normandijos, Anžu, Flandrijos ir Akvitanijos).

Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I antrasis valdymo laikotarpis nuo 1815 m. kovo 20 d. iki birželio 22 d.

(1895-1979), lietuvių karinis ir visuomenės veikėjas, diplomatas. 1940 m. SSRS okupavus Lietuvą Berlyne organizavo Lietuvių aktyvistų frontą (LAF). Rengė 1941 m. Birželio sukilimą.

(lenk. szlachta), Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomas; Lietuvos bajorai ėmė vadintis šlėktomis po 1413 m. Horodlės unijos, kai gavo Lenkijos bajorų herbus.

(g. 1948), Lietuvos valstybės veikėjas. 1993-1996 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Parašė straipsnių, monografijų agrarinės ekonomikos klausimais.

(1735-1809), vokiečių istorikas. „Visuotinės Skandinavijos istorijos“ (1771) autorius. Normanistinės teorijos pradininkas, įrodinėjantis, kad Kijevo Rusios valstybę įkūrė normanai (variagai).

(1861-1944), visuomenės veikėjas, publicistas, medicinos daktaras. Prisidėjo prie žurnalo „Aušra“ steigimo, kurį laiką buvo jo redaktorius.

Vokietijos generalinio štabo viršininko A. fon Šlyfeno parengtas karo dviem frontais su Prancūzija ir Rusija planas. Pradėtas vykdyti 1914 m. rugpjūčio 1 d.

(Heinrich Schliemann; 1822-1890), vokiečių pirklys ir archeologas. Homero aprašyto Trojos miesto atradėjas.

kraštutinis nacionalizmas. Teigia, kad tam tikra tauta yra išskirtinė, geresnė už kitas, skatina tautų priešiškumą.

(vok. Staatthalter – vietininkas, valdytojas), kai kuriose V. Europos valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje, Nyderlanduose) XV-XX a. pareigūnas, vyriausybės vardu valdęs tam tikrą teritoriją. Pvz., Ispanijos karaliaus vardu administravo Nyderlandus.

(lenk. szubrawcy – nenaudėliai), liberalių nuostatų Vilniuje įkurta Lietuvos inteligentų draugija, veikusi 1817-1822 m. Satyriniu spaudos žodžiu kovojo su visuomenės prietarais ir ydomis, pasenusiais papročiais. Savo sueigų ceremonialu šubravcai parodijavo masonų ložes.

(1552-1612), Rusijos caras (1606-1610).

Rytų Europos miškingosios zonos V-II t-mečio pr. Kr. pr. archeologinė kultūra. Šiaurėje apėmė Kareliją ir iš dalies Kolos pusiasalį, šiaurės rytuose siekė Uralą, pietryčiuose – Karnos baseiną, pietuose tęsėsi iki Šiaurės rytų Ukrainos, vakaruose ribojosi su Narvos ir Nemuno kultūromis.

(Šumano planas), Vak. Europos šalių anglių, geležies rūdos ir plieno pramonės integracijos programa, kurią pasiūlė Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Šumanas. Pagal šį planą 1951 m. Belgija, Olandija, Liuksemburgas, Italija, Prancūzija ir VFR įkūrė Europos anglių ir plieno susivienijimą, kuris davė pradžią visos Europos vienijimuisi, dabartinei Europos Sąjungai.

(1905-1982), sovietinis valstybės veikėjas. 1956-1967 m. LSSR Ministrų tarybos pirmininkas. 1967-1975 m. LSSR Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo pirmininkas, pirmininko pavaduotojas.

Vilniaus universiteto dalis. Halinio tipo bažnyčia su 7 koplyčiomis prie šoninių navų.

(mirė 1269), Haličo kunigaikštis, kunigaikščio Danijilo Haličiečio sūnus.

(nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija), Europos valstybinis junginys, gyvavęs 962-1806 metais. Įėjo Vokietija (galingiausia imperijos šalis), šiaurinė ir vidurinė Italijos dalis, Čekija, Burgundijos karalystė, Nyderlandai, Šveicarija ir kitos žemės.

Paryžiuje 1815 m. Austrijos, Prūsijos ir Rusijos sudaryta sutartis Vienos kongrese nustatytai tarptautinei tvarkai palaikyti. Vėliau prie jos prisijungė visos Europos valstybės (įskaitant Prancūziją), išskyrus D. Britaniją ir Turkiją. Sąjunga sankcionavo ginkluotas intervencijas tautiniams ir demokratiniams judėjimams nuslopinti. Suiro dėl prieštaravimų tarp valstybių narių.

Lietuvos pajūrio uostas prie Šventosios upės žiočių 34 km į šiaurę nuo Klaipėdos uosto, 12,5 km nuo Palangos. Žinomas jau nuo senovės.

(Apšvietos epocha) Europos visuomeninės minties ir kultūros kryptis, kilusi XVII a. pabaigoje. Labiausiai buvo paplitusi XVIII a. Švietimas buvo priešiškas feodalinei santvarkai, luominiam susiskaldymui, religiniam fanatizmui, scholastinei filosofijai. Reiškė naujai susiformavusios buržuazijos pasaulėžiūrą. Jai būdingas racionalizmas, tikėjimas mokslo, proto galia, siekimas pažinti ir pertvarkyti pasaulį, plėsti visuomenės švietimą.

Švietimo epochos filosofija, atsiradusi XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje ir plitusi iki XVIII a. pradžios. Rėmėsi Renesanso epochos ir XVII a. filosofijos tradicijomis, kritikavo vidurinių amžių scholastinę filosofiją.

(apie 1370-1452), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos, Tverės kunigaikštytės, sūnus, Lietuvos didysis kunigaikštis (1430-1432).