Žodynas

(vok. Herold, iš lot. heroldus), viduramžiais rūmų bei riterių turnyrų šauklys ir tvarkdarys. Atlikdavo ir herbininko – herbų eksperto funkcijas, sudarinėdavo herbų sąvadus.

(lot. heruli), sen. germanų gentys, gyvenusios Skandinavijoje ir Jutlandijos pusiasalyje.

teorija, atsiradusi XVI a. viduryje ir teigusi, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų – germanų genties, gyvenusios Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje, palikuonys. Ją paskleidė A. Vijūkas-Kojelavičius.

(Rudolph Hess; 1894-1987), nacistinės Vokietijos politikas. Nuo 1925 m. asmeninis A. Hitlerio sekretorius, nuo 1933 m. Nacionalsocialistų partijos pirmininko pavaduotojas.

(gr. Hesiodos, VIII a. pr. Kr. pab.-VII a. pr. Kr. pr.), sen. Graikijos poetas, kilęs iš Kimės miesto Bojotijoje. Svarbiausi kūriniai: „Darbai ir dienos“, „Teogonija“. Pirmajame aprašė sen. graikų žemės ūkio darbus, gyvenseną, antrajame pirmą kartą pamėgino susisteminti sen. graikų dievų panteoną, paaiškinti dievų, kilmę ir genealogiją.

(gr. hetaira – draugė, bičiulė), sen. Graikijoje – išsilavinusi, netekėjusi ir nepriklausomai gyvenanti moteris.

vėlyvojo paleolito (IX-VIII tūkstm. pr. Kr.) kultūra. Atsirado Svidrų, Arensburgo ir Bromės kultūrų sąveikoje. Paplitusi nuo Nemuno iki Oderio. Šiai kultūrai priklauso didžioji paleolitinių stovyklų Lietuvoje dalis.

mokslas, tiriantis vandenvardžius – jūrų, ežerų, tvenkinių, upių, griovių, šaltinių, įlankų, pelkių, liūnų, brastų – vardus.

(arab. hijra – išsikėlimas, išėjimas), Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.

(gr. hieros – šventas + arche – valdžia), nuosekli tarnybinių pakopų, titulų, pareigų seka nuo žemesniųjų prie aukštesniųjų pagal pavaldumą.

(gr. hieratikos – apeiginis, šventas), greitraštis, susiformavęs Egipte XIX a. pr. Kr. iš hieroglifų religiniams tekstams rašyti ir susirašinėti. Rašmenys paprastesni, neturi hieroglifams būdingų vaizdinių elementų.

(gr. hieros – šventas ir glyphe – raižinys):
1. figūriniai rašto ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai); 2. ženklai tokio rašto, kuriame ideogramos jungiamos su fonetiniais ženklais;
3. perkeltine prasme – sunkiai įskaitomas raštas.

(1865-1941), Belgijos istorikas, valstybės veikėjas, užsienio reikalų ministras (1918-1935), Belgijos atstovas Tautų Sąjungoje (1920-1925). 1921 m. parengė du Lenkijos ir Lietuvos sutarties projektus, vad. Himanso projektu.

1921 m. per Lietuvos ir Lenkijos derybas pasiūlytas projektas, turėjęs padėti išspręsti ginčą dėl Vilniaus. Jį pasiūlė Tautų Sąjungos tarybos pirmininkas (Belgijos užsienio reikalų ministras) P. Himansas.

(Heinrich Himmler; 1900-1945), nacistinės Vokietijos politikas, Berlyno gauleiteris (nacistų partijos apskrities vadovas), SS reichsfiureris (nuo 1929), gestapo vadovas (nuo 1936).

(Paul von Hindenburg; 1847-1934), Vokietijos karinis ir politinis veikėjas, Veimaro respublikos prezidentas (1925-1934).

(gr. Hippokratēs, 460-370 pr. Kr.), žymiausias antikos laikų gydytojas, vadinamas „medicinos tėvu“.

(Adolf Hitler; 1889-1945), nacistinės Vokietijos politikas, valstybės veikėjas, Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (VNSDP) vadovas, kancleris (1933-1945), prezidentas (1934-1945).

(Ho Chi Minh – nešantis šviesą; tikr. Ngujen Tat Thanas; 1890-1969), Vietnamo revoliucionierius, politikas, Vietnamo Demokratinės Respublikos (VDR) prezidentas (1946-1969).

(Thomas Hobbes; 1588-1679), anglų filosofas, mąstytojas, pirmasis sukūręs uždarą empirinę sistemą diskutuodamas su R. Dekartu, aiškindamasis gamtamokslinę filosofiją bei polemizuodamas su filosofijos tradicijomis.

(Hohenzollern), Brandenburgo kurfiurstų (1415-1701), Prūsijos karalių (1701-1918), Vokietijos imperatorių (1871-1918) dinastija.

(1490-1568), paskutinysis Kryžiuočių ordino magistras (nuo 1511) ir pirmasis Prūsijos hercogas. Sekuliarizavo Kryžiuočių ordiną ir įteisino liuteronybę.

(Hohenstaufen), Vokietijos karalių ir imperatorių dinastija (1138-1254).

(lot. holocaustum – sudeginta auka), 1939-1945 m. Trečiojo reicho nacių režimo vykdytas žydų persekiojimas ir naikinimas Vokietijoje ir jos okupuotose valstybėse.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) 1955-1971 m. užsienio politikos programa, skelbianti, kad valstybės, pripažįstančios VDR, negali turėti diplomatinių santykių su VFR. Šią doktriną 1955 m. pasiūlė VFR užsienio reikalų ministras V. Holšteinas.

(Homeros; VIII a. pr. Kr.), sen. graikų poetas, Europos literatūros ir herojinio epo pradininkas, epų „Iliada“ ir „Odisėja“ autorius.

(lot.), stačiasis žmogus. Tolimi dabartinio žmogaus protėviai, gyvenę maždaug prieš 1,8 mln.-300 tūkst. m. Atsirado Afrikoje iš Homo habilis.

(lot.), sumanusis žmogus. Seniausias Homo genties atstovas. Gyveno R. Afrikoje prieš 2,5-1,6 mln. m. Tarpinė rūšis tarp australopiteko ir Homo erectus. Pripažįstama, kad nuo jo prasideda tikslinga darbinė veikla, t. y. žmonijos istorija.

(lot.), protingasis žmogus. Šiuolaikinio žmogaus biologinė rūšis, atsiradusi Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, prieš 140-280 tūkst. m. iš vienos vėlyvojo Homo erectus formų.

(Erich Honecker; 1912-1994), Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) politikas, Vokietijos vieningosios socialistų partijos generalinis sekretorius, t. y. VDR vadovas (1976-1990).