Žodynas

(lot. census – įkainojimas, surašymas):
1. būtina sąlyga (amžius, mokslas, sėslumas, turtas ir kt.) naudotis kokiomis nors teisėmis;
2. piliečio charakteristika pagal amžių, išsilavinimą, turtą;
3. sen. Romoje kas 5 metai (nuo V a. pr. Kr.) atliekamas gyventojų turto įvertinimas ir mokesčių nustatymas. Jį atlikdavo specialus pareigūnas cenzorius.

(lot. censor iš censeo – vertinu, skaičiuoju):
1. sen. Romoje – vienas iš 2 pareigūnų, kurie atlikdavo cenzą, sekė piliečių elgesį ir polit. ištikimybę;
2. cenzūros darbuotojas.

meno kūrinių, publicistikos, viešų renginių kontrolė siekiant neleisti platinti tam tikrų, dažniausiai valstybinei ideologijai priešiškų, idėjų ar žinių.

(egipt. Hufu, Khufu, Khufvei; apie XXVII a. pr. Kr. pr.), antrasis IV Egipto dinastijos faraonas, didžiosios Al Gizos piramidės statytojas, faraono Snofraus ir karalienės Heteferės sūnus.

religinis stačiatikių pastatas, maldos namai.

Atėnų, Tėbų ir kitų graikų polių kariuomenės mūšis 338 m. pr. Kr. prie Cheronėjos miesto Beotijoje su Pilypo II (Aleksandro Didžiojo tėvo) vadovaujama Makedonijos kariuomen. Graikų poliai pralaimėjo ir pripažino Makedonijos hegemoniją.

(lot.) – „Vis dėlto manau, kad Kartaginą reikia sunaikinti“. Graikų rašytojo Plutarcho teigimu, šia sentencija visas savo kalbas Senate pabaigdavo Katonas Vyresnysis, taip atkreipdamas senatorių dėmesį į Kartaginos problemą.

(Klara Zetkin; 1857-1933), viena Vokietijos komunistų partijos įkūrėjų.

(pagal Romos karvedžio ir politiko Gajaus Julijaus Cezario vardą), imperatoriaus titulas sen. Romoje.

(lot. Gaius Iulius Caesar; 100-44 pr. Kr.), Romos karvedys, politikas, rašytojas, Romos diktatorius 48-44 m. pr. Kr.

(lot. Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.), Romos respublikos politikas, žymiausias romėnų oratorius, retorikas, filosofas, romėnų prozos pradininkas.

(Ch'in, Qin; 221-206 pr. Kr.), pirmoji Kinijos imperatorių dinastija, iš kurios kilo ir pats Kinijos pavadinimas.

(it. 1500-ieji, arba XVI a.) terminu menotyrinėje literatūroje vadinamas XVI a., kaip brandžiojo ir vėlyvojo Renesanso laikotarpis italų mene.

(lot. circus – ratas), sen. romėnų statinys, skirtas dviračių vežimų lenktynėms, gladiatorių kovoms, karo vadų triumfo eitynėms ir kt. pramogoms. 

(it. cittadella):
1. nedidelė tvirtovė šalia viduramžių miesto; joje buvo kareivinės, ligoninė, kalėjimas. Supo atviras plotas – esplanada. XIX a. prarado gynybinę reikšmę;
2. labiausiai įtvirtinta, uždariausia tvirtovės dalis, pritaikyta savarankiškai gynybai. Citadelėse laikytos neliečiamos ginklų, maisto atsargos.

(lot. civilis – pilietinis), valstybės administracijos dalis (neskaitant valstybės ginkluotųjų pajėgų ir policijos), vykdanti politikų sprendimus, kurie liečia civilių (ne kariškių) valstybės piliečių reikalus.

(angl. civilisation, pranc. civilisation, iš lot. civilis – pilietinis), aukštos kultūros žmonių visuomenė, turinti šiuos esminius požymius: valstybę, miestus, raštą, monumentaliąją architektūrą, mokslą.

XVI a.-1920 m. egzistavusi valstybė Vid. Azijoje, Amudarjos žemupyje.

(1788-1879), vienas 1831 m. sukilimo Lietuvoje vadų.

(Chlodivig I; 465 ar 466-511), frankų valstybės įkūrėjas, kilęs iš Merovingų dinastijos.

(apie 1595-1657), Ukrainos kazokų vadas, rėmęs Rusiją ir Švediją XVII a. karuose su ATR. Inicijavo kairiakrantės Ukrainos prijungimą prie Rusijos.

XV-XVII a. LDK didikų giminė, grafai (nuo 1555).

(apie 1525-1579), Žemaitijos, Kauno seniūnas, Lietuvos didysis maršalka (1566-1579), Vilniaus kaštelionas (1574-1579). Seime, sudariusiame 1569 m. Liublino uniją, vadovavo LDK delegacijai, gynė LDK valstybingumą ir teisinę lygybę su Lenkija, reikalavo grąžinti atiduotas Lenkijai Podolę ir Volynę.

(1560-1621), Žemaitijos seniūnas (1599-1616), LDK didysis etmonas (nuo 1605), Vilniaus vaivada (nuo 1616). Pasižymėjo XVII a. pr. LDK kare su Švedija, 1605 m. laimėdamas Salaspilio mūšį .

(Ruhollah Khomeini, Ruhallah Khomeyni; tikr. Ruhola Musavis (Musaivi); apie 1900-1989), Irano religinis ir politinis vadovas (1979-1989).

[sk. kū dėta] (pranc.), valstybinis perversmas. Šis terminas labai dažnai tekstuose neverčiamas ir vartojamas prancūzų kalba.

(1729-1812), LDK pakancleris, 1793 m. kancleris. Jo ir Ignoto Masalskio siūlymu įkurta Edukacinė komisija. Kaip šios komisijos narys padėjo perorganizuoti Vilniaus akademiją į LDK vyriausiąją mokyklą.

Kryžiuočių ordino ir prūsų sukilėlių (pamedėnų, varmių ir notangų) sutartis. Sudaryta 1240 m. tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui. Prūsų gentys įsipareigojo pasikrikštyti ir pripažinti kryžiuočių valdžią.

(gr. chronos – laikas + logos – mokslas):
1. pagalbinė istorijos mokslo disciplina, pagal rašytinių ir archeologinių šaltinių tyrimo ir palyginimo duomenis nustatanti tikslias įvykių ar materialinės kultūros (pastatų, įvairių dirbinių) datas;
2. įvykių seka jų laiko tvarka.

(1894-1971), SSKP CK pirmasis sekretorius, SSRS vadovas (1953-1964).

žr. Raudonieji sargybiniai.

(Huldrych Zwingli; 1484-1531), Ciūricho (Šveicarija) protestantų vadovas. Nepriklausomai nuo Liuterio, priėjo panašių išvadų studijuodamas Šventąjį Raštą iš mokslininko humanisto pozicijų.

(1909-1947), lietuvių rašytojas. 1940 m. „Liaudies seimo“ narys, delegacijos, vykusios prašyti priimti Lietuvą į SSRS, narys.

žr. Centrinė žvalgybos valdyba.

darbininkų judėjimas Anglijoje XIX a. I-oje p.

LDK ir Lenkijos didikų giminė, kildinusi save iš Gediminaičių, o savo pavardę iš Čartorisko miestelio (Ukraina).

(1770-1861), caro Aleksandro II patarėjas. 1801-1803 m. Aleksandro I slaptojo komiteto narys, 1804-1806 m. Rusijos užsienio reikalų ministras, nuo 1805 m. Rusijos Senato ir Valstybės tarybos narys. 1803-1824 m. Vilniaus švietimo apygardos kuratorius.

(1734-1823), Abiejų Tautų Respublikos didikas. Nuo 1758 m. – Podolės žemių generolas. Lenkijos didikų grupuotės „familija“ kandidatas į Lenkijos sostą. 1773-1781 m. Edukacinės komisijos narys, Gegužės trečiosios konstitucijos šalininkas, Ketverių metų seimo narys. Rėmė menininkus ir mokslininkus, parašė dramų ir literatūros kritikos veikalų.

(1696-1775), Vilniaus kaštelionas (1722), Lietuvos pakancleris (1724). Augusto III viešpatavimo laikais įgijo didelę įtaką valstybės valdyme. Buvo paveldimos monarchijos ir tvirtos valdžios reikalavusios partijos („familijos“) kūrėjas. 1773 m. kaip kancleris turėjo pasirašyti I ATR padalijimo sutartį.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos šalininkas. 1440 m. kovo 20 d. drauge su broliu Aleksandru Trakuose nužudė Žygimantą Kęstutaitį.