Žodynas

(1853-1926), carinės, vėliau – bolševikinės Rusijos karvedys, pedagogas, kavalerijos generolas, generolas adjutantas (1915), vyriausiasis Raudonosios armijos kavalerijos inspektorius (1923).

vėlyvojo modernizmo architektūros kryptis.

(lot. Marcus Iunius Brutus; 85-42 pr. Kr.), Romos Respublikos politikas, senatorius. Labiausiai žinomas kaip vienas iš sąmokslo nužudyti Gajų Julijų Cezarį  vadovų bei Cezario žudikų. 42 m. pr. Kr. Filipų mūšyje, kartu su Kasijumi nugalėtas Oktaviano ir Antonijaus, nusižudė.

legendinis vyriausiasis VI a. prūsų krivių krivaitis.

(1888-1938), vienas žymiausių bolševikų politikos teoretikų, kurį V. Leninas vadino „partijos numylėtiniu“.

feodalinė valstybė Vid. Azijoje XVI a.-XX a. pr., susikūrusi 1507 m., žlugus Timūridų valstybei.

valstybė, 1785-1920 m. gyvavusi šiandieninių Vid. Azijos valstybių Uzbekijos, Turkmėnijos ir Tadžikijos teritorijoje.

(skr. Buddha – nušvitusysis, praregėjusysis), budistai taip vadina kiekvieną, kuris pasiekė nirvaną (visišką išsilaisvinimą, rimtį, užgesimą). Taip paprastai vadinamas ir budizmo įkūrėjas Sidharta Gautama (VI-V a. pr. Kr. ).

(1883-1973), SSRS karinis ir valstybės veikėjas, SSRS maršalas, triskart Sovietų Sąjungos didvyris, ištikimas J. Stalino bendražygis.

religija, kuriai pradžią davė Sidhartos Gautamos (560-480 pr. Kr.) mokymas. Po jo mirties paplito Indijoje, vėliau ir kitose šalyse.

(1530-1593), LDK reformatas, humanistas.

(1879-1924), pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas.

(gr. bulē – taryba):
1. iškilmingas popiežiaus raštas, kuriame aptariami svarbūs bažnyčios reikalai. Gali būti skirta visai katalikų bažnyčiai arba vienai tautai, provincijai, vyskupijai, vienuolijai ir pan. Pasižymi išsamiu turiniu, griežta struktūra. Bulės rašomos nuo VI-VII amžiaus. Gali būti didžiosios, arba konsistorinės, kurias pasirašo popiežius, ir mažosios;
2. Homero laikų Graikijos gimininės diduomenės taryba prie basilėjo;
3. senovės Graikijos polių valstybės taryba, renkama tam tikram laikotarpiui.

sen. Graikijoje vieta, kurioje rinkdavosi bulė; stačiakampio plano, su įėjimo portalu ir kiemu, apjuostu galerijomis su kolonomis. Vidaus struktūra artima amfiteatrui, stogas paremtas kolonomis. Statyti nuo VI a. pr. Kr. prie agorų.

XIII a. I p. lietuvių kunigaikščių giminė.

(1896-apie 1941), sportininkas, čiuožėjas, diplomatas, inžinierius, Lietuvos sporto lygos steigėjas, dviračių sporto, futbolo, greitojo čiuožimo, krepšinio, ledo ritulio ir kitų sporto šakų pradininkas Lietuvoje.

visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga (iki 1901 m. – Visuotinė Rusijos ir Lenkijos žydų darbininkų sąjunga). Žydų socialdemokratinė organizacija. Įkurta 1897 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, egzistavo iki 1921 m. (Vilniaus krašte iki 1939 m.).

(vok. Bundesrat):
1. Vokietijos parlamento aukštieji rūmai 1871-1918 m.;
2. Vokietijos Federacinės Respublikos parlamento aukštieji rūmai, sudaryti iš žemių (sričių) atstovų;
3. Šveicarijos vykdomosios valdžios organas;
4. Austrijos parlamento aukštieji rūmai, kuriuos sudaro landtagų atstovai.

(vok. Bundestag), Vokietijos parlamento žemesnieji rūmai.

(rus. kulak – kumštis), Rusijos bolševikų įdiegtas valstiečio, naudojančio samdomąjį darbą (jų aiškinimu –  išnaudojančio kitus valstiečius) apibūdinimas.

terminas, kuriuo bolševikai vadino turtingųjų valstiečių sluoksnį. Šis terminas bolševikinėje ideologijoje turėjo ryškiai neigiamą ir iškreiptą reikšmę. Bolševikai buožės terminą vartojo kaip sovietų valdžios priešo įvaizdį. Turtingieji valstiečiai buvo fiziškai naikinami, tremiami 1930-1932 m. masinės kolektyvizacijos metu.

1. Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis;
2. (ol. Boer – žemdirbys, ūkininkas), olandų emigrantas, XVII a. ir vėliau dėl religinių persekiojimų emigravęs į P.Afriką.

(pranc. Bourbons, isp. Borbones, it. Borboni), viena žymiausių Europos valdovų dinastijų, genealogiją vedusi iš Kapetingų dinastijos (nuo Liudviko IX).

(vok. Burggraf), tarnybinis pareigūnas, skiriamas karaliaus (arba vyskupo, miesto senjoro) viduramžių vokiečių miestuose. Turėjo administracinę, karinę ir teisminę valdžią.

miesto savivaldybės pareigūnas. Lietuvoje pareigybė žinoma nuo XV a., kai miestams pradėta suteikti Magdeburgo teises. Burmistrus rinko miestiečiai iš miesto tarybos narių. Lietuvos Respublikos laikais – miesto valdybos pirmininkas, renkamas miesto tarybos.

1899-1902 m. D. Britanijos karas su persikėlėlių iš Europos (būrų) sukurtomis Oranžijos ir Transvalio valstybėmis P. Afrikoje.

Aukso Ordos chano Berkės karvedžio Burundajaus įsiveržimas į Pietų Lietuvą 1258 m. Spėjama, kad Burundajaus kariai nusiaubė Mindaugo domeno rytines ir Nalšios pietines žemes, o po to nužygiavo į jotvingių žemes. Lietuvai pridarė didelių nuostolių, bet karinių pajėgų nesunaikino.

(pranc. burgeoisie – miestiečių klasė), iš prekybos ar finansinių patarnavimų gyvevavtis pasiturinčių miestiečių sluoksnis.

sovietinis okupuotų Pabaltijo respublikų žmonių, nepritarusių ir pasipriešinusių komunistinei valdžiai, pavadinimas.

(g. 1924), JAV politikas. Respublikonas. 41-asis JAV prezidentas (1989-1993). 1975-1977 m. CŽV direktorius.