Žodynas

(rus. kulak – kumštis), Rusijos bolševikų įdiegtas valstiečio, naudojančio samdomąjį darbą (jų aiškinimu –  išnaudojančio kitus valstiečius) apibūdinimas.

terminas, kuriuo bolševikai vadino turtingųjų valstiečių sluoksnį. Šis terminas bolševikinėje ideologijoje turėjo ryškiai neigiamą ir iškreiptą reikšmę. Bolševikai buožės terminą vartojo kaip sovietų valdžios priešo įvaizdį. Turtingieji valstiečiai buvo fiziškai naikinami, tremiami 1930-1932 m. masinės kolektyvizacijos metu.

1. Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis;
2. (ol. Boer – žemdirbys, ūkininkas), olandų emigrantas, XVII a. ir vėliau dėl religinių persekiojimų emigravęs į P.Afriką.

(pranc. Bourbons, isp. Borbones, it. Borboni), viena žymiausių Europos valdovų dinastijų, genealogiją vedusi iš Kapetingų dinastijos (nuo Liudviko IX).

(vok. Burggraf), tarnybinis pareigūnas, skiriamas karaliaus (arba vyskupo, miesto senjoro) viduramžių vokiečių miestuose. Turėjo administracinę, karinę ir teisminę valdžią.

miesto savivaldybės pareigūnas. Lietuvoje pareigybė žinoma nuo XV a., kai miestams pradėta suteikti Magdeburgo teises. Burmistrus rinko miestiečiai iš miesto tarybos narių. Lietuvos Respublikos laikais – miesto valdybos pirmininkas, renkamas miesto tarybos.

1899-1902 m. D. Britanijos karas su persikėlėlių iš Europos (būrų) sukurtomis Oranžijos ir Transvalio valstybėmis P. Afrikoje.

Aukso Ordos chano Berkės karvedžio Burundajaus įsiveržimas į Pietų Lietuvą 1258 m. Spėjama, kad Burundajaus kariai nusiaubė Mindaugo domeno rytines ir Nalšios pietines žemes, o po to nužygiavo į jotvingių žemes. Lietuvai pridarė didelių nuostolių, bet karinių pajėgų nesunaikino.

(pranc. burgeoisie – miestiečių klasė), iš prekybos ar finansinių patarnavimų gyvevavtis pasiturinčių miestiečių sluoksnis.

sovietinis okupuotų Pabaltijo respublikų žmonių, nepritarusių ir pasipriešinusių komunistinei valdžiai, pavadinimas.

(g. 1924), JAV politikas. Respublikonas. 41-asis JAV prezidentas (1989-1993). 1975-1977 m. CŽV direktorius.

(jap. bushido – kario kelias, iš buski – karys + do – kelias; visas pavadinimas hagakure busido – jap. hagakure – paslėptas po lapais, t. y. prieinamas tik išrinktiesiems), Japonijos samurajų garbės kodeksas nuo Kamakūros siogūnato laikų, nors pats terminas atsirado XVI a.

(mirė 1380 05 07 Prahoje), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus.

(mirė apie 1290), Lietuvos didysis kunigaikštis, Skalmanto sūnus. 1285 m. pradėjo valdyti po Daumanto žūties. Apie tiesioginius palikuonis žinių nėra. Spėjama, kad valdė drauge su broliu Butvydu Pukuveru.

(mirė 1294 ar 1295), XIII a. pabaigos Lietuvos kunigaikštis. Istoriko J. Ochmanskio nuomone, buvo Gediminaičių dinastijos pradininko Skalmanto sūnus. Manoma, kad nuo 1283 m. valdė su broliu Butigeidžiu. Šiam mirus (po 1289), tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

(g. 1928), JAV politologas, Kolumbijos un-to profesorius, totalitarizmo teorijos kūrėjas, žymus antikomunistas. Prezidentaujant Dž. Karteriui buvo JAV saugumo valdybos viršininku. Aktyviai rėmė Baltijos valstybių nepriklausomybės siekius.

(1644-1722), Vilniaus vyskupas (nuo 1687). Pagarsėjo kova su Lietuvos etmonu Sapiega.

(1739-1827), LDK valstybės veikėjas, kunigas.

Raudonosios armijos ir Mongolijos Liaudies Respublikos kariuomenės mūšiai su Japonijos kariuomene prie Chalchin Golo upės 1939 m. gegužės-rugsėjo mėn. Raudonoji armija, turėdama akivaizdų jėgų pranašumą, sutriuškino į Mongoliją įsiveržusią Japonijos VI armiją.

Kinijos valdovų dinastija (206 pr. Kr.-200 po Kr.).

(tiurk. chan – valdovas), mongolų ir tiurkų klajoklių gentyse vyriausiojo genties vado titulas.

chano valdoma teritorija.

(gr. chaos):
1. senovės graikų įsivaizduojama beribė erdvė ar praraja, iš kurios atsiradusi Žemė (Gaja), Meilė (Erotas) ir Naktis (Niūkta), o iš jų visa kita;
2. senovės graikų ir romėnų filosofijoje – pirmykštė medžiaga, elementų maišatis;
3. didžiulė netvarka, sumaištis, suirutė.

daugelio slavų valstybių valdovo titulas. Maskvos caru 1547 m. pasiskelbė Ivanas Rūstusis. Nuo 1724 m. Rusijos valdovai šalia caro naudojo imperatoriaus titulą.

[sk. šarže dafer] (pranc. – reikalų patikėtinis), ketvirtas pagal rangą diplomato titulas, reiškiantis laikinąjį valstybės reikalų patikėtinį, kuriam pavedama pavaduoti išvykusį ar dėl kitų priežasčių nesantį aukštesnio rango atstovą – ambasadorių ar įgaliotąjį ministrą. Terminas paprastai vartojamas prancūzų kalba, neverčiamas.

(gr. charisma – malonė, dovana), išskirtinė asmens ar asmenų grupės savybė, kuria gali būti grindžiama jų teisė valdyti kitus žmones, valstybę.

(gr. chartes – popierius, raštas), politinis dokumentas, kuriame skelbiami pagrindiniai kurios nors politinės grupuotės ar organizacijos principai. Pvz., Jungtinių Tautų Organizacijos Chartija, Lietuvos Piliečių Chartija ir kt.

chasidizmo, religinės judaizmo pakraipos, išpažinėjai.

amatininkų sąjunga viduramžių miestuose, jungianti tos pačios specialybės amatininkus. Cechų taisyklės nustatydavo, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia jų kaina, koks turi būti pameistrių ir mokinių skaičius, darbo dienos trukmė.

(egipt. Khafre, Khafra; apie XXVI a. pr. Kr. pab.), ketvirtasis IV Egipto dinastijos faraonas, Cheopso sūnus, antrosios pagal dydį piramidės statytojas.

(lot. caelibus), Romos katalikų dvasininkams privaloma viengungystė.

vietovė prie Uherkos upės, Lenkijoje. Čia rasti seniausieji Rytų Pabaltijyje žmogaus veiklos pėdsakai – šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis. Jie datuojami maždaug XVIII tūkstm. pr. Kr.

(lot. centralis – vidurinis), ko nors kaupimas, koncentravimas vienoje vietoje, vadovavimo ar valdymo sutelkimas viename centre.

centrinei valdžiai pajungtos visos šalies sritys. Pvz., Prancūzijoje iš pradžių karalius pajungė savo valdžion vasalus, o XIII a. atkariavo iš Anglijos karaliaus Normandiją. Atskiras sritis valdė paskirti pareigūnai. Suvienijus šalį, visi gyventojai tapo karaliaus valdiniais.

(lot. centrum – vidurys), parlamento frakcija, užimanti poziciją tarp dešiniųjų ir kairiųjų.

(CŽV; angl. Central Intelligence Agency – CIA), 1947 m. įkurtas JAV civilinės ir karinės slaptosios tarnybos koordinacinis centras, pavaldus prezidentui.

(angl. Organization of Central American States – OCAS; isp. Organization de Estados Centroamericanos – ODECA), organizacija, sukurta 1951 m. siekiant plėtoti regiono valstybių bendradarbiavimą.

I-V a. baltų kultūra, paplitusi nuo Nevėžio ir Dubysos vidurupio iki santakos su Nemunu, toliau Nemunu į vakarus iki Karšuvos žemumos.

Pirmojo pasaulinio karo metais prieš Antantę kariavusios Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija (1914), prie jų prisidėjusi Bulgarija (1915).

politinės partijos, esančios tarp dešiniųjų ir kairiųjų, nariai.