Žodynas

Mokyklinis istorijos terminų žodynas

Paaiškinta terminų: 3190.
Paieška žodyne:
Terminas Paaiškinimas
Etmonas

XV-XVIII a. LDK kariuomenės vadas. Pareigybė ir titulas atsirado XV a. pab. Buvo du etmonai: didysis (iki 1569 m. vadintas krašto etmonu) ir kiemo (arba dvaro), vėliau vadintas lauko etmonu. Per karą didysis etmonas buvo vyriausiasis vadas.

Etmono teismas

LDK teismo institucija (XVI a.-1764 m.), veikusi karo arba kariuomenės rinkimo, jos žygiavimo ar stovyklavimo metu. Sprendė karių bylas dėl nusikaltimų (karo tarnybos vengimo, pabėgimo iš kovos lauko, plėšikavimo, smurtinio užpuolimo, sužeidimo ar nužudymo), o taip pat ir dėl žalos civiliams asmenims.

Etnocentrizmas

savosios etninės grupės laikymas pranašesne už kitas. Kitoms etninėms grupėms stengiamasi primesti savąsias vertybes.

Etnogenezė

(tauta + kilmė), tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas.

Etnografija

savarankiška istorijos mokslo šaka, tirianti tautų (etnosų) ir kitų etninių bendrijų materialinę ir dvasinę kultūrą, tradicijas, buities bruožus.

Etruskai

(lot. etrusci), Antikos tauta, kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje dabartiniuose Toskanos, Umbrijos ir Lacijaus regionuose. Šiame regione etruskų kultūra randama tarp 800 m. pr. Kr. ir 100 m. pr. Kr. Vėliau juos užkariavo romėnai ir įjungė į savo valstybę.

Eufemizmas

švelnesnis, neutralesnis posakis, pavartotas vietoj šiurkštaus ar nešvankaus, pvz., „blogai kvepia“ vietoj „dvokia“, „atimti gyvybę“ vietoj „nužudyti“.

Eunuchas
(gr. eunuchos – guolio saugotojas), savanoriškai arba už bausmę kastruotas vyras, haremų ir kitų moterims skirtų patalpų sargybinis bei tarnas arba valdovo rūmininkas Vid. Rytuose ir Kinijoje. Paprotys turėti unuchus žinomas nuo seno. Jų buvo Achemenidų Persijoje, Kinijoje (iki XX a. pr.), Romos, Bizantijos imperatorių rūmuose, islamo šalyse. Eunuchai dažnai įgydavo didelį pasitikėjimą, politinę įtaką ir valdžią, tapdavo valdovo draugais ir patarėjais, netgi ministrais, generolais ir admirolais. Musulmonų valstybių centruose eunuchai politiškai klestėjo nuo VIII a. vid., kaip patarėjai išnyko XX a. pr., žlugus Osmanų imperijai, kurioje vyriausiasis eunuchas sultono valdžios struktūroje užėmė trečią vietą – po didžiojo vizirio ir mufčio. Kinijoje eunuchai kartais įgydavo didesnę galią negu imperatoriai ir sėkmingai valdydavo šalį.
Euras

Europos Sąjungos bendros valiutos pavadinimas (1 euras = 100 centų). Kaip nepiniginė atsiskaitymo priemonė buvo įvesta 1999 m. sausio 1 d., grynieji pinigai pasirodė 2002 m. sausio 1 d.

Euratomas

(tekstuose – „Euratomas“), Europos branduolinės energijos bendrija, tarptautinė organizacija, kurią 1957 m. įkūrė 6 Bendrosios rinkos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas.

Europos Ekonominė Bendrija

(EEB; Bendroji rinka), 1957 m. Romos sutartimi įsteigta Vakarų Europos valstybių organizacija, Europos Sąjungos pirmtakė. Jos tikslas buvo Europos ekonominė integracija.

Europos Komisija

politiškai nepriklausoma Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucija. Ji atsako už naujų Europos teisės aktų pasiūlymų rengimą, be to, ji įgyvendina Europos Parlamento ir ES Tarybos sprendimus, rengia metinį ES biudžetą, atstovauja ES tarptautiniu mastu. Būstinė – Briuselyje (Belgija).

Europos Parlamentas

Europos Sąjungos valstybių piliečių renkamas parlamentas. Jis leidžia teisės aktus, stebi Komisijos ir kitų ES institucijų darbą, bendradarbiauja su ES šalių parlamentais.

Europos Sąjunga

dvidešimt aštuonių valstybių (2015 m.) ekonominė bei politinė bendrija. Jos pirmtakė yra 1957 m. Romos sutartimi šešių Europos valstybių sukurta Europos Ekonominė Bendrija (EEB). Bendras ES šalių gyventojų skaičius – apie 500 mln.

Europos Taryba

1949 m. įkurta tarptautinė organizacija. Būstinė Strasbūre (Prancūzija). Organizacijos veikla grindžiama bendradarbiavimu, siekiant stiprinti demokratiją, žmogaus teises ir įstatymo viršenybę, skatinti Europos kultūrinę tapatybę ir įvairovę, spręsti įvairias socialines problemas. Europos Tarybai priklauso beveik visos Europos valstybės (2015 m. – 47).

Europos Tarybos Ministrų Komitetas

sprendžiamoji Europos Tarybos institucija, kurią sudaro valstybių, Europos Tarybos narių, užsienio reikalų ministrai (arba nuolatiniai atstovai).

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja

patariamoji Europos Tarybos institucija, kurio narius skiria nacionaliniai parlamentai.

Evangelija

(gr. euangelion – geroji naujiena, žinia), ankstyvosios krikščionybės laikais – Kristaus gyvenimo istorijos ir jo mokymo skleidimas. Vėliau – rašytinis tekstas apie Jėzaus gyvenimą. Krikščionys Dievo įkvėptomis laiko evangelijas pagal Morkų, pagal Matą, pagal Luką ir pagal Joną.

Evangelikai reformatai

(kalvinistai) protestantų atšaka, J. Kalvino sekėjai. Atsirado XVI a. Šveicarijoje. Lietuvoje pasirodė XVI a. viduryje po to, kai iš čia buvo priversti išvykti pirmieji liuteronų skelbėjai (Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir kiti).

Evoliucija

(lot. evolutio – išvyniojimas, išsirutuliojimas), pasaulio, visuomenės kaitos procesas. Evoliucijos būdu plėtojosi visata nuo jos susikūrimo iki dabartinės būklės, Žemėje kito gyvenimas. Kai kurie krikščionys ir musulmonai neigia evoliucijos teoriją kaip prieštaraujančią tikėjimui, jog visus daiktus sukūręs Dievas (kreacionizmas).

Fabrikas

(lot. fabrica – dirbtuvė), didelė mechanizuota pramonės įmonė.

Falanga

(gr. phalanx):
1. sen. graikų pėstininkų karinis vienetas, rikiuotė, sudaryta iš kelių ar keliolikos eilių, kurios sutelkta jėga puola priešą;
2. Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 m. Jai vadovavo diktatorius F. Frankas.

Familija

Čartoriskių ir Poniatovskių vadovaujama didikų giminių grupuotė ATR, susiformavusi paskutiniuoju Augusto II valdymo dešimtmečiu (XVIII a. I p.). Siekė įvykdyti reformas, stiprinančias centrinę valdžią. Jai priešinosi senų didikų giminių opozicija: Lenkijoje – Potockiai, Lietuvoje – Radvilos, Višnioveckiai, Oginskiai.

Fanatizmas

(pranc. fanatisme iš lot. fanaticus (tikėjimo) įkvėptas, sužavėtas):
1. akla, nekritiška ištikimybė savo religijai ir nepakantumas kitatikiams, kitaminčiams;
2. nekritiškas tikėjimas kokio nors reikalo, idėjos, pasaulėžiūros teisingumu; tolerancijos priešingybė.

Faraonas

(egipt. peraa – didelis namas, rūmai), šiuolaikinis Sen. Egipto valdovo titulo pavadinimas.

Fašizmas

(it. fascismofascio – kuokštas, ryšulys; susivienijimas):
1. valstybinė santvarka ir ideologija. Dažniausiai fašizmu vadinama Italijos ir Vokietijos valstybių santvarka XX a. 3-5 deš. Būdinga neribota vienos partijos ar vieno vado valdžia, demokratijos neigimas, masinės represijos, svetimųjų baimė;
2. politinė srovė, reiškianti nacionalistinių ir agresyvių visuomenės sluoksnių interesus. Būdinga karinė ekspansija, rasinė neapykanta, diktatoriška valdymo forma. Pirmąją fašistinę organizaciją 1919 m. Italijoje įkūrė B. Musolinis. 1922 m. jis jėga paėmė valdžią Italijoje ir įtvirtino fašistinį režimą;
3. politinis XX a. pr. ideologinis mokymas ir judėjimas, prasidėjęs Italijoje ir išplitęs Centr. Europoje. Pasižymėjo totalitarinės, vienpartinės ir viena tautės valstybės kūrimo siekiais. Žymiausia ir galingiausia fašistinė organizacija tapo Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (NSDP), kurios veikla sukėlė II pasaulinį karą. Nors sovietinė propaganda ir kaltino Lietuvą fašizmu, nepriklausomoje Lietuvoje fašistinio režimo, kaip ir fašistinių partijų, niekada nebuvo.

Fatjanovo kultūra

II tūkstm. pr. Kr. archeologinė kultūra, paplitusi Pavolgyje, Vidurio Rusijoje.

Federacija

1. valstybės forma, kai kelios valstybės ar teritoriniai junginiai susijungia į vieną valstybę. Dalis valstybių – federacijos narių – suvereninių teisių pavedama vykdyti federacijos valdžiai. Federacija turi vieną biudžetą, jos gyventojai – tą pačią pilietybę;
2. sudėtinė valstybė, susidedanti iš federacijos narių ir centrinės vyriausybės. Tokioje valstybėje pagrindinė kompetencija priklauso federacijos nariams, o išvestinė – centrui, bet kompetencijų paskirstymą kontroliuoja centras.

Federacinė respublika

valstybė, kurios kiekviena sudėtinė dalis turi tam tikrą savarankiškumą, renka savo ministrą pirmininką. Pvz., Vokietijoje federalinis Bundestagas apima visas žemes ir renka kanclerį (ministrą pirmininką) visai respublikai valdyti, o kiekviena žemė renka savo ministrą pirmininką. Prezidentą renka kartu ir žemės, ir Bundestagas.

Federalizmas

(angl. federalism – sąjunga):
1. valstybės santvarka, pagrįsta federacijos principais;
2. politinis judėjimas, siekiantis organizuoti visuomenę federacijos būdu.


Naudota literatūra ir šaltiniai