Žodynas

žmonijos istorijos laikotarpis, prasidėjęs II t-mečio pr. Kr. pab., atradus geležį ir ėmus iš jos gaminti darbo įrankius ir ginklus.

(tekstuose – „geležinė uždanga“), 1946 m. V. Čerčilio pavartotas terminas. Savo kalboje, tradiciškai laikomoje šaltojo karo pradžia, jis pasakė, kad komunistinę Europą atskyrė geležinė uždanga, ir ragino ginti demokratiją bei priešintis komunizmui. Terminas simbolizuoja ribą, atskyrusią komunistinę Europą nuo likusio pasaulio.

(1792-1831), 1831 m. sukilimo dalyvis. 1830 m. vadovavo sukilėlių daliniams Lenkijoje, 1831 m. paskirtas vyriausiuoju Lietuvos sukilėlių vadu. 1831 m. birželio 19 d. jo vadovaujami Lietuvos ir Lenkijos sukilėliai pralaimėjo Panerių kautynes, liepą nesėkmingai pulti Šiauliai. Rusijos kariuomenei užkirtus kelią į Lenkiją, A. Gelgaudo daliniai pasiekė Prūsijos sieną. Čia A. Gelgaudą nušovė sukilėlių kapitonas S. Skulskis.

(tekstuose – „Geltonųjų raiščių“ sukilimas), slaptos draugijos „Geltonieji turbanai“ sukilimas Kinijoje 184-204 m. Pavadintas taip dėl to, kad sukilėliai ant galvos ryšėjo geltonus raiščius, reiškusius ryšį su „žemės“ elementu, turėjusiu, kaip jie tikėjo, pakeisti Chanų (206 m. pr. Kr.-220 m.) valdymą simbolizavusį raudoną „ugnies“ elementą.

(gr. genealogia – giminės kartų eilė):
1. pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminių istoriją;
2. giminės, šeimos kilmės istorija.

1. D. Britanijos karaliaus atstovas Tautų sandraugos valstybėje (buvusioje D. Britanijos valdoje) arba didelėse britų dominijose;
2. caro skiriamas ir kontroliuojamas aukščiausią valdžią turintis gubernijos pareigūnas Rusijos imperijoje.

viena pagrindinių Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) institucijų. Ją sudaro visų organizacijos narių delegacijos. Sprendžia visus svarbiausius JTO kompetencijai priklausančius klausimus, išskyrus taikos ir saugumo, kurie yra Saugumo Tarybos kompetencija.

1. dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų susirinkimas, pirmą kartą sušauktas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV 1302 m. Karalius siekė užsitikrinti visų luomų paramą kovai su popiežiumi Bonifacu VIII. 1463 m. atsirado ir Nyderlanduose. Tai buvo dvasininkijos, bajorijos ir pasiturinčių miestiečių atstovai. Kiekvieno luomo atstovai posėdžiaudavo atskirai, bendri posėdžiai vykdavo retai;
2. Nyderlandų parlamentas.

(lot. generalissimus – svarbiausias), kai kuriose šalyse aukščiausias karinis laipsnis. Pirmą kartą įvestas 1569 m. Prancūzijoje. Rusijoje nuo XVII a. generalisimai buvo F. Romodanovskis, A. Šeinas, A. Menšikovas, A. Ulrichas Braunšveigietis, A. Suvorovas. XX a. generalisimai buvo F. Frankas (Ispanija), J. Stalinas (SSRS), Čang Kaiši (Kinija) Kim Ir Senas (Šiaurės Korėja).

(lot. generalis – svarbiausias):
1. vyriausieji ginkluotųjų pajėgų vadai;
2. kariuomenėje generolų laipsnius turintys asmenys.

(gr. genos – giminė + lot. caedo – žudau), gyventojų grupių naikinimas rasiniais, tautiniais, politiniais ar religiniais motyvais.

pirmykštės visuomenės bendruomenė, susijusi giminyste, papročiais, ūkiu, kalba ir teritorija.

tarptautinė konferencija, vykusi 1922 m. Genujoje. Tai pirmoji tarptautinė konferencija, į kurią buvo pakviesta bolševikinė Rusija. Pagrindinis klausimas – RSFSR santykių su kitomis Europos valstybėmis nustatymas.

pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra Visatos centras – aplink ją skrieja Saulė ir planetos. Tobuliausią geocentrinę schemą pateikė K. Ptolemajas (apie 85-160 m.). Pasak jo, kiekviena planeta sukasi apie tam tikrą centrą, o šis skrieja apskritimu apie Žemę. Geocentrinę pažiūrą XVI a. pakeitė heliocentrinė M. Koperniko sistema.

valdžios ir kompetencijos paskirstymas tarp centrinės vyriausybės ir vietinės valdžios organų.

mokslų, tiriančių Žemės bei jos plutos sandarą, raidos dėsnius ir istoriją, naudingų iškasenų pasiskirstymą, kompleksas. Žemės 500 milijonų metų geologinė istorija padalinta į 9 periodus ir 27 epochas.

(gr. ge – žemė + politikē – valstybės valdymo menas), mokslas apie valstybės (ar valstybių) politinių reiškinių priklausymą nuo jos geografinės padėties.

(1812-1870), rusų revoliucionierius, rašytojas, filosofas. Vienas narodnikų judėjimo pradininkų.

(Edward Gierek; 1913-2001), Lenkijos politikas. Nuo 1954 m. buvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos CK narys, 1970-1980 m. pirmasis sekretorius. Nesėkmingai bandė modernizuoti Lenkijos ūkį pasinaudodamas Vakarų kreditais. Prasidėjęs 1980 m. judėjimas „Solidarumas“ privertė jį atsistatydinti.

(isp. guerrilla iš guerra – karas), partizaninis karas Ispanijoje ir Lotynų Amerikoje. Garsiausia vyko Ispanijos revoliucijos metu (1808-1814), kai kovota su Napoleono I okupantais prancūzais.

(Hermann Goering; 1893-1946), nacistinės Vokietijos politinis ir karinis veikėjas, reichsmaršalas. Lakūnas, pasižymėjęs I pasauliniame kare. Nuo 1922 m. Nacionalsocialistų partijos narys. Nuo 1932 m. Reichstago pirmininkas, nuo 1933 m. Prūsijos ministras pirmininkas. 1933-1934 m. gestapo (slaptosios valstybės policijos) organizatorius ir vadovas. Organizavo pirmąsias politinių kalinių koncentracijos stovyklas. 1935 m. tapo vyriausiuoju oro pajėgų vadu. Niurnbergo procese (1945-1946) nubaustas mirties bausme. Nusižudė prieš įvykdant nuosprendį.

indoeuropiečių genčių grupė. Ankstyviausia germanų kultūra – Jasforo – išsiskyrė VII-VI a. pr. Kr. Rašytiniuose šaltiniuose G minimi nuo IV a. pr. Kr. VI-I a. pr. Kr. germanai išplito tarp Reino ir Vyslos, Dunojaus ir Baltijos bei Šiaurės jūros pietinėje Skandinavijoje.

(mirė 375 ar 376), ostgotų karalius. Kilęs iš amalų genties. Jo valdymą ženklino ypač dažni gotų žygiai. Germanariko nukariautos valdos siekė net Juodosios jūros pakrantes. VI a. gotų istorikas Jordanas rašė, kad karalius savo sumanumu bei narsa pavergęs ir aisčių tautą. Tačiau šio fakto nepatvirtina kiti šaltiniai.

sen. Spartoje polio taryba, susidedanti iš 28 gerontų, renkamų iki gyvos galvos, ir 2 karalių – basilėjų, kurie pirmininkavo posėdžiams. Buvo viena svarbiausių Spartos politinio-administracinio gyvenimo institucijų. Ji teikdavo įstatymų pasiūlymus apelai, pastaroji juos formaliai tvirtindavo, rūpinosi teisėsauga ir turėjo teisminius įgaliojimus. Nuo V a. pr. Kr. gerusijos valdžią apribojo eforai.

(vok. Geheime Staatspolizei), nacistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija.

miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinamas tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė atskiriant ją nuo kitų gyventojų.

(mirė apie 1666), LDK karo inžinierius, kartografas, pulkininkas. Svarbiausias kartografinis darbas – rankraštinis atlasas „Praktiškas topografijos kūrinys“. 1648 m. sudarė Vilniaus miesto gynybinės sienos planą, vadovavo miesto įtvirtinimų rekonstrukcijai. Parengė Kauno, Tauragės ir Virbalio miestų planus.

(ol. geuzen iš pranc. gueux – elgetos), flamandų partizanai, per Nyderlandų nepriklausomybės karą (1568-1648) kovoję su Ispanijos valdžia.

(apie 1536-1609), LDK didikas, kunigas, Žemaičių vyskupas (nuo 1576), lietuvių raštijos veikėjas. Kontrreformatas, siekęs Bažnyčią glaudžiau priartinti prie lietuvių kultūros, steigęs naujas parapijas, statęs bažnyčias.

(vok. Gilde), miestiečių susivienijimas bendriems interesams ginti. XI-XII a. ypač įtakingos puvo pirklių gildijos.