Žodynas
Mokyklinis istorijos terminų žodynas
Terminas | Paaiškinimas |
---|---|
Koncernas | įmonių, bendrovių susivienijimas. Kuriamas norint vienyti jėgas, vykdant mokslinius tyrimus, kuriant naujas technologijas, kooperuojant gamybą, finansavimą. Koncernai buvo pradėti kurti XIX a. pab., sparčiai vystantis kapitalizmui. |
Koncesija | (lot. concessio – leidimas, nuolaida), sutartis dėl perdavimo numatytą laiką naudotis valstybės turtu (įvairiais ūkio objektais, gamtos turtais, žeme) privatiems asmenims, organizacijoms ar kitoms valstybėms. |
Konciliarinė Bažnyčios teorija | (lot. consilium – susirinkimas), teorija, teigianti, kad aukščiausioji valdžia Bažnyčioje priklauso ne popiežiui (jis juk tik vienas iš vyskupų), bet visuotiniam vyskupų susirinkimui. |
Kondė Luji | (1621-1686), Prancūzijos karvedys iš Burbonų giminės. Per 30 metų karą 1643 m. laimėjo lemiamą mūšį su ispanais prie Rokrua ir užėmė Diunkerką. 1651-1652 m. vadovavo didikų maištui (frondai), kuriam pralaimėjus pabėgo į Ispaniją. 1660 m. grįžęs į Prancūziją dalyvavo Liudviko XIV karo žygiuose. Amžininkų pramintas Didžiuoju Kondė. |
Konfederacija | (lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas): |
Konfesija | išpažįstama tikyba, religija. |
Konfiskacija | (lot. confiscatio – turto paėmimas), priverstinis ir neatlygintinas turto paėmimas valstybės nuosavybėn. |
Konfliktas | (lot. conflictus – susidūrimas), priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas; kivirčas, ginčas. |
Konformizmas | savanoriškas prisitaikymas prie skirtingų įsitikinimų, ideologijų, kultūrų, individo prisitaikymas prie grupės ar mažumos prie daugumos. |
Konfrontacija | 1. konfliktas; |
Konfucianizmas | Kinijos etinės, socialinės, politinės minties tradicinė kryptis. Konfucijaus, jo mokinių ir pasekėjų suformuotos filosofijos pagrindas – prielaida, kad viskas vyksta pagal „dangaus tvarką“. Dangus – sąmoningai veikianti aukščiausioji jėga, reguliuoja žmonių elgesį ir veiksmus, lemia jų padėtį visuomenėje. |
Konfucijus | (551-479 pr. Kr.), kinų mąstytojas, pedagogas, žymiausias senovės kinų filosofas, konfucianizmo kūrėjas. |
Kongregacija | 1. katalikų vienuolių ar pasauliečių bendruomenių susivienijimas, kurio nariai vadovaujasi bendrais religiniais įžadais; |
Kongresas | (lot. congressus – susitikimas, susirinkimas): |
Kongresmenas | (angl. cogressman), Kongreso narys. |
Konkista | (isp. conquista – užkariavimas), XV a. pab. - XVI a. ispanų ir portugalų užkariavimai Amerikos žemyne. |
Konkistadorai | (isp. conquistadores), konkistos dalyviai, XV a. pab.-XVI a. ispanų ir portugalų užkariautojai Amerikos žemyne. |
Konklava | (lot. conclave – užrakinamas kambarys): |
Konkordatas | (lot. concordatus – sutartas), valstybės sutartis su Apaštalų Sostu, kuria nustatoma Katalikų Bažnyčios teisinė padėtis toje valstybėje. |
Konradas fon Valenrodas | (mirė 1393), Kryžiuočių ordino didysis maršalas 1382-1387 m., nuo 1387 m. – didysis komtūras, 1391-1393 m. – didysis magistras. |
Konservatizmas | (lot. conservatio – išsaugoti), viena didžiausių politinių ideologijų, susiformavusių XIX a. pr. kovojant su stiprėjančiu liberalizmu. Pradininku laikomas anglų filosofas E. Berkas, sukritikavęs Didžiąją prancūzų revoliuciją. Pagrindinės idėjos: valdžios legitimumo gynimas, tikėjimo, tradicijų palaikymas, pagarba autoritetams, prisirišimas prie praeities, kaip idealo. |
Konsistorija | 1. popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas, kuriame aptariami visai Katalikų bažnyčiai svarbūs klausimai, inauguruojami naujai paskirti kardinolai; |
Konstanco susirinkimas | |
Konstantinas Didysis | |
Konstantinas Nikolajevičius | (1827-1892), Rusijos didysis kunigaikštis, imperatoriaus Nikolajaus II sūnus, Aleksandro II brolis. |
Konstantinas Ostrogiškis | žr. Ostrogiškis Konstantinas. |
Konstitucija | (lot. constitutio – nustatymas): |
Konstitucinė monarchija | valstybės valdymo forma, kai monarcho valdžia yra ribojama konstitucijos. |
Konstitucinė priežiūra | juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar valdžios institucijų skelbiami teisiniai aktai atitinka pagrindinį valstybės įstatymą. |
Konstitucinė teisė | visuma normų ir taisyklių, reguliuojančių ir nustatančių valstybės struktūrą, jos institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės) tarpusavio santykius. |