Žodynas

(1877-1939), lietuvių kilmės prancūzų poetas, rašytojas, dramaturgas, diplomatas.

(pranc. militarisation iš lot. militaris – karinis), valstybės ekonominė politika, orientuota į šalies karinės galios didinimą.

(pranc. militarisme iš lot. militaris – karinis), ginklavimosi ir rengimosi karui, karinės galios didinimo politika.

(Czesław Miłosz; 1911-2003), lietuvių kilmės lenkų rašytojas, vertėjas, diplomatas. 1980 m. Nobelio premijos laureatas.

(gr. Mins), mitinis Kretos salos valdovas, Dzeuso ir Europos sūnus. Garsėjo labirintą primenančiais rūmais. Kretos salos kultūra jo garbei buvo pavadinta Mino kultūra.

(m. 1263), Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1236), Lietuvos karalius (1253-1263).

(lot. ministerium – tarnavimas, tarnyba), ministro vadovaujama valstybės valdymo institucija, tvarkanti kurią nors ūkinės, administracinės, socialinės ar kultūrinės veiklos sritį.

(lot. minister – tarnas), vyriausybės narys, vadovaujantis ministerijai.

daugelyje valstybių vyriausybės (ministrų kabineto, ministrų tarybos) vadovas.

sen. graikų mitų būtybė su žmogaus kūnu ir jaučio galva, gyvenusi Kretos salos labirinte. Po karų su karaliumi Minu Atėnai kasmet privalėjo Minotaurui siųsti į Kretą 7 jaunuolių ir 7 merginų auką. Minotaurą nužudė Atėnų sosto įpėdinis Tesėjas, kuriam padėjo karaliaus Mino duktė Ariadnė.

(lot. minusculus – mažytis), sen. graikų ir lotynų kalbų raštas be didžiųjų raidžių, atsiradęs III-IV a.

(1880-1953), kunigas, politikas. 1917-1918 m. Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1938-1939 m. Ministras Pirmininkas.

(murza; pers. mirza iš mir – valdovas + za – pagimdytas; sūnus):
1. kai kuriose Rytų valstybėse aristokratų titulas. Rašomas po vardo;
2. Rytų valstybėse raštininkas, valdininkas, sekretorius; pareigybė, žymima prieš vardą.

(lot. missio – siuntimas, pavedimas):
1. atsakingas uždavinys, pavedimas;
2. diplomatinė atstovybė, vadovaujama pasiuntinio arba reikalų patikėtinio;
3. pareigūno arba delegacijos siuntimas į užsienio valstybę vykdyti valstybės vadovo, vyriausybės, tarptautinės (arba religinės) organizacijos pavedimo.

(Kunigų misionierių šv. Vincento Pauliečio kongregacija), katalikų vienuolių vyrų kongregacija; dvasininkai arba pasauliečiai, vykdantys misijas tarp kitatikių.

(gr. mythos – pasakojimas, padavimas), kolektyvinis pasakojimas apie pasaulio dievų, žmogaus, gamtinių reiškinių kilmę, atspindintis pirmykštę tikrovės sampratą.

(Francois Mitterand; 1916-1996), Prancūzijos politikas. 1981-1995 m. prezidentas.

(angl. meeting – susitikimas, sueiga), viešas susirinkimas svarbiems klausimams, dažnai politiniams ar visuomeniniams, svarstyti.

(mitas + gr. logos – mokslas):
1. mokslas, tiriantis mitus, jų esmę, kilmę ir reikšmę kultūrai;
2. susisteminta mitų visuma, sudaranti religinės sistemos pagrindą.

(apeiginiai akmenys), išskirtiniai savo forma, padėtimi arba iškaltais ženklais akmenys, apie kuriuos yra išlikusių pasakojimų, siejančių juos su mitinėmis būtybėmis.

(gr. Mithras), indoiranėnų šviesos dievas, minimas jau XIV a. pr. Kr. indų vedose, ypač garbintas Achaimenidų Persijoje.

(Thomas Müntzer; apie 1490-1525), vokiečių dvasininkas reformatas, vienas Vokietijos valstiečių karo (1524-1526) vadų.

(Miuncheno sąmokslas, Miuncheno suokalbis), 1938 m. rugsėjo 28-30 d. Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Jis numatė, kad Čekoslovakija turi perduoti Vokietijai Sudetus ir kitus pasienio rajonus.

(pranc. mobilisation iš lot. mobilis – judamas):
1. atsargos karo prievolininkų šaukimas į karo tarnybą, kai valstybei gresia pavojus;
2. visuma veiksmų, susijusių su taikos meto ginkluotųjų pajėgų pertvarkymu į kovinę padėtį, ir ūkio pertvarkymas karo sąlygomis;
3. jėgų telkimas kokiam nors uždaviniui atlikti.

(nacija), žmonių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

(Didieji Mogolai), musulmonų mongolų turkų palikuonių iš Centr. Azijos valdovų dinastija Indijoje (1526-1857).

Indijos subkontinento valstybė, gyvavusi XVI a. XIX a. vid. Imperijos pagrindinė dalis buvo Šiaurės Indijoje, Indo-Gango lygumoje aplink Delio, Agros ir Lahoro miestus. Imperiją valdė Didžiųjų Mogolų dinastija.

Vengrijos ir Osmanų imperijos kariuomenių mūšis, įvykęs 1526 m. rugpjūčio 29 d. prie Mohačo (170 km į pietus nuo Budapešto).

žr. Harapa ir Mohendžo Daras.

susistemintų teiginių apie tikrovę visuma.