Žodynas

(Gregorius VII; tikr. Hildebrandus; apie 1015-1085), popiežius nuo 1073 m., Bažnyčios reformatorius.

(1866-1850), gydytojas, politikas, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926), vienas Valstiečių liaudininkų sąjungos vadovų.

(1924-1987), Lietuvos SSR valstybės, komunistų partijos veikėjas. Redagavo laikraščius „Tarybinis Rokiškis“, „Valstiečių laikraštis“, „Raudonoji žvaigždė“ (1944-1953). 1974-1987 m. LKP CK I sekretorius, Lietuvos SSR valstybės vadovas.

(tekstuose „Griun“ planas; vok. gruen – žalias), nacistinės Vokietijos planas Čekoslovakijai užgrobti, parengtas A. Hitlerio nurodymu 1938 m. pavasarį.

(tekstuose „Grobio dalijimo“ sistema; angl. Spoils System), vienas valstybės administracijos organizavimo būdų, kai valdininkų vietas skirsto rinkimus laimėjęs kandidatas savo pagalbininkams ir kitiems asmenims, prisidėjusiems priėjo pergalės. Tokia sistema buvo XIX a. JAV, bet palengva ją išstūmė biurokratinis valstybės administracijos organizavimo būdas.

vokiečių kronikininkas (apie 1470-1530 ar 1531). 1510-1530 m. parašė „Prūsijos kroniką“, kurioje daug etnografinių ir istorinių duomenų apie Prūsiją ir jos gyventojus. 

žr. Valstybės perversmas Lietuvoje.

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos krašto tarybos paskelbtas dokumentas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo su sostine Vilniumi ir visų jos valstybinių ryšių, kuriuos ji turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimo. Jame prašoma Vokietijos apsaugos ir pagalbos ir pasisakoma už Lietuvos valstybės amžinus ir tvirtus ryšius su Vokietija.

(1890-1941), lietuvių skulptorius. Sukūrė paminklinių, dekoratyvinių, portretinių, antkapinių skulptūrų: S. Daukanto Papilėje, Vytauto Didžiojo Jurbarke ir Kaune, V. Kudirkos Kudirkos Naumiestyje ir kt.

(lot. gubernator – valdytojas):
1. daugelyje šalių (D. Britanijoje, JAV, Danijoje ir kt.) aukščiausiasis didžiausio administracinio teritorinio vieneto (valstijos, provincijos, gubernijos) pareigūnas;
2. aukščiausiasis kolonijų pareigūnas;
3. Rusijoje iki 1917 m. aukščiausiasis gubernijos, šiandieninėje – srities, krašto, miesto (pvz. Sankt Peterburgo, Pskovo) administracijos pareigūnas;
4. Klaipėdos krašto vyriausiasis administracinis pareigūnas 1923-1939 m.

XVIII a. pab.-XX a. pr. Rusijos imperijos teritorinis vienetas, administruojamas caro paskirto gubernatoriaus.

etnonimas, kuriuo I tūkstantmečio viduryje vadinti slavai. Šiems suskilus į rusus, ukrainiečius ir baltarusius (tautybės galutinai susiformavo XVI a.), gudais vis labiau vadinti baltarusiai, o nuo XIX a II pusės – daugiausia tik jie. XX a. 5 deš. etnonimas gudai oficialiai pakeistas etnonimu baltarusiai.

santrumpa iš rusų k. „Glavnoje upravlenije ispravitelno-trudovych lagerej“ (Vyriausioji pataisos darbų stovyklų valdyba). SSRS saugumo skyrius, prižiūrėjęs priverčiamojo darbo stovyklas (nuo 1924 m.). GULAG’u vadinama ir pati priverčiamojo darbo stovykla, ir tokių stovyklų sistema.

dinastija, valdžiusi Š. Rytų Indiją IV a. vid.-VI a. vid.

(1594-1632), Švedijos karalius (nuo 1611). Karolio IX sūnus, kilęs iš Vazų dinastijos.

(Johannes Gutenberg; 1397-1486), vokiečių spaustuvininkas, spaudos išradėjas. Pasigamino rankinį raidžių liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvių atspaudų presą. Iš metalo lietas raides buvo galima naudoti daug kartų, sudarant vis naujas kombinacijas.

(Alessandro Guagnini; 1538-1614), italų kilmės ATR kronikininkas.

valstiečių prievolės dvarininkui forma. Atliekama darbo dienomis per darbymetį. Skiriamas didysis ir mažasis gvoltas. Panaikintas 1861 m., Užnemunėje – 1864 m.

vyriausybės gynybos politikos dilema, kai vyriausybės skiriamos išlaidos gynybai, užuot stiprinusios valstybės saugumą, pradeda jam vis labiau kenkti (pavyzdžiui, gynybos biudžetas suryja daug lėšų, kurias būtų galima skirti mokslo, švietimo, socialinei ir kitokiai politikai; arba ginkluotosios pajėgos apginkluojamos tokiais ginklais, kurie, užuot stiprinę saugumą, padidina karo pavojų).

Europos karališkoji giminė, Austrijos ir Vokietijos valdovų dinastija (1273-1918).

(gr. Hades, lot. Orcus):
1. sen. graikų dievas, mirusiųjų pasaulio valdovas. Hado simboliai – kiparisas, juoda avis, narcizas. Atskirų Hado kulto centrų graikų poliuose nebuvo;
2. sen. graikų pomirtinis pasaulis, esantis Vakarų krašte, kai kuriuose mituose – po žeme. Nuo gyvųjų pasaulio Hadą skiria Acheronto (Liūdesio), Letos (Užmaršties), Kokito (Atodūsių) ir Stikso (Siaubo) upės. Įėjimą į Hado pasaulį sergsti šuo Kerberas.

(gr. hagios – šventas + grapho – rašau), krikščioniškosios istoriografijos sritis, aprašanti ir tirianti šventųjų gyvenimus ir kultus.

Hagos taikos konferencijose 1899 m. ir 1907 m. priimtos konvencijos ir deklaracijos.

(1899, 1907), pirmosios pasaulinio lygio diplomatinės konferencijos, padėjusios pagrindus tarptautinei diplomatijai, tarptautinės teisės kodifikavimui ir tarptautinių organizacijų (Tautų Sąjungos, JTO) formavimuisi.

1923-1940 m. Tautų Sąjungos tarptautinis teismas, veikęs Hagos mieste (Olandijoje) tarpvalstybiniams ginčams spręsti.

(vengr. hajduk – pėstininkai): 1. XVI-XVII a. Vengrijos ir Austrijos samdyti pėstininkai, gavę žemės pasienyje ir jį saugantys. Jų buvo ir Lenkijos kariuomenėje (vad. vengrų pėstininkai);
2. XVII-XIX a. Osmanų imperijos užimtų Europos šalių ginkluoto pasipriešinimo turkams dalyviai.

XII a. pab.-XIV a. Rusios kunigaikštystė, susidariusi iš suvienytų Haličo ir Vladimiro-Voluinės kunigaikštysčių (1199).

(?1728-?1686 pr. Kr.), Babilonijos karalystės valdovas, Babilonijos įstatymų kodekso autorius.

(semitų k. Hannibal pažodžiui – Baalo malonė; 247-183 pr. Kr.), Kartaginos karo vadas, išgarsėjęs II Pūnų kare. Tai buvo beprotiškai drąsus karo vadas ir puikus organizatorius, lanksčiai derinęs taktiką ir strategiją.

(vok. Hanse), XIII-XIV a. susiformavusi Š. Vokietijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.