Žodynas

(1735-1809), vokiečių istorikas. „Visuotinės Skandinavijos istorijos“ (1771) autorius. Normanistinės teorijos pradininkas, įrodinėjantis, kad Kijevo Rusios valstybę įkūrė normanai (variagai).

(1861-1944), visuomenės veikėjas, publicistas, medicinos daktaras. Prisidėjo prie žurnalo „Aušra“ steigimo, kurį laiką buvo jo redaktorius.

Vokietijos generalinio štabo viršininko A. fon Šlyfeno parengtas karo dviem frontais su Prancūzija ir Rusija planas. Pradėtas vykdyti 1914 m. rugpjūčio 1 d.

(Heinrich Schliemann; 1822-1890), vokiečių pirklys ir archeologas. Homero aprašyto Trojos miesto atradėjas.

(1797-1876), dailininkas, gydytojas. Nutapė istorinių kompozicijų („Jogailos priėmimo iškilmės po Žalgirio mūšio“, „Turkų kova su čerkesais“, „Steponas Batoras įsteigia Vilniaus akademiją“), buitinių kompozicijų, portretų, peizažų. Sukūrė knygų iliustracijų – litografijų, medžio raižinių.

(1874-1944), politikas, 1919-1920 m. ir 1926-1940 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas. Vienas Tautininkų sąjungos ideologų.

Martynas Smigleckis (lot. Martinus Leopolitanus, lenk. Marcin Śmiglecki; 1564-1618), Lietuvos ir Lenkijos filosofas, teologas, jėzuitas.

(Adam Smith; 1723-1790), škotų ekonomistas, filosofas, klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjas. Logikos profesorius.

Rusijos miestas, pirmą kartą minimas 863 m. XIII a. II ketvirtyje Smolenske buvo įsitvirtinęs lietuvių kunigaikštis (manoma, Dausprungo sūnus Edivydas).

(1745-1807), dailininkas, klasicizmo atstovas. 1797-1807 m. dėstė Vilniaus universitete, vadovavo savo paties įsteigtai Tapybos katedrai. Nupiešė piešinių, nutapė istorinių ir mitologinių akvarelių, religinės tematikos paveikslų, portretų. Dekoravo dvarų statinius.

(lenk. Jędrzej (Andrzej) Śniadecki; 1768-1838), chemikas, medikas, biologas, medicinos ir filosofijos daktaras, biochemijos pradininkas Lietuvoje.

(1756-1830), matematikas, astronomas, filosofas, filosofijos daktaras.

(1903-1974), Sovietų Sąjungos komunistų partijos padalinio Lietuvos teritorijoje Pirmasis sekretorius (nuo 1936).

(apie XXVIII a. pr. Kr.), Egipto faraonas, IV dinastijos pradininkas, didžiosios piramidės Gizoje statytojo Cheopso tėvas.

(1629-1696), Lenkijos didikas ir karvedys, nuo 1674 m. Lenkijos karalius (Jonas III) ir Lietuvos didysis kunigaikštis.

kairioji politinė srovė.

(lot. socialis – visuomeninis + demokratija), politinė ideologija ir judėjimas, siekiantis įtvirtinti socialinį teisingumą, taikiai ir nuosekliai pertvarkyti kapitalizmą į socializmą.

bet kuri žmonių grupė, kuri skiriasi savo padėtimi visuomenėje.

(lot. socialis – visuomenininis), visuomenės, visuomeninis.

(Lietuvos socialistų liaudininkų partija), 1917-1918 m. veikusi liaudininkų partija. Susikūrė iš Lietuvos demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos narių.

tarptautinė socialistų partijų organizacija, įkurta 1947 m. kaip atnaujinta Socialistinio darbininkų internacionalo tęsėja.

XIX a. susiformavusi politinė ideologija ir socialinė ekonominė sistema, paremta beklase visuomene ir labiau bendra nei privačia nuosavybe.

mokslas, tiriantis visuomenę kaip vientisą sistemą. Susiformavo XIX a.

(Sofija Aleksejevna; 1657-1704), Rusijos valdovė (1682-1689), Aleksejaus Michailovičiaus duktė. Valdė kaip savo mažamečių brolių Ivano ir Petro I regentė.

(1371-1453), Maskvos didžioji kunigaikštienė, LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto duktė, 1391 m. ištekėjusi už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I.

(gr. Sophoklēs; 496-406 pr. Kr.), Atėnų politikas, vienas žymiausių sen. graikų tragedijų kūrėjų. Dalyvavo polio valdyme, užėmė Atėnų jūrų sąjungos iždininko, stratego pareigas. Iš 120 jo dramų išliko tik 7 tragedijos: „Ajantas“, „Antigonė“, „Karalius Edipas“, „Trachinietės“, „Elektra“, „Filoktetas“, „Oidipas Kolone“.

(gr. Sōkratēs; 469-399 pr. Kr.), vienas garsiausių graikų filosofų, Platono mokytojas.

(lenk. Solidarnoscz), Lenkijos nepriklausomų profsąjungų susivienijimas, įsteigtas 1980 m. Pirmasis socialistinėse šalyse profsąjungų susivienijimas, kuriam vadovavo nekomunistai.

(gr. Solōn; apie 630-apie 560 pr. Kr.), Atėnų politikas, poetas.

(1820-1879), rusų istorikas. Nuo 1851 m. kasmet po vieną tomą pradėtas spausdinti didžiausias jo darbas „Rusijos istorija nuo seniausių laikų“ (iki jo mirties išėjo 28 tomai, o po mirties – 29-asis). Šis veikalas apima Rusijos istoriją iki 1775 m.