Žodynas

nešiojamas nedidelis daiktas, tariamai turintis magišką galią ir saugantis nuo nelaimių, visokio blogio, suteikiantis žmogui jėgų.

1. šimtmetis. Pvz., XX amžius – laikotarpis nuo 1901 m. sausio 1 d. Iki 2000 m. gruodžio 31 d.;
2. istorinis laikotarpis arba epocha, pvz., žalvario amžius.

(1693-1740), Rusijos imperatorė (1730-1740).

protestantizmo srovė.

(lot. annales iš annus – metai), istorijos rašymo forma viduramžiais. Pamečiui suregistruotų svarbiausių istorinių įvykių aprašas.

(gr. anarchia – bevaldystė) – valdžios nebuvimas, bevaldystė.

(gr. anarchia – bevaldystė), politinė teorija, kurios šalininkai pasisakė už valstybinės valdžios panaikinimą ir iškėlė neribotą individo laisvę.

(gr. anathema – atskyrimas, pašalinimas), pašalinimas iš krikščioniškosios bendruomenės, atskyrimas nuo Bažnyčios kartu ir prakeikiant. Aukščiausia bausmė krikščioniui.

(gr. anatole – saulėtekio šalis arba rytai; turk. Anadolu), senovėje graikiškas Mažosios Azijos pavadinimas.

Baltijos jūros raidos stadija (7300-5800 pr. Kr.), kai jos dauboje telkšojo uždaras gėlo vandens baseinas. Pavadinta gėlavandenio moliusko „Ancylus fluviatilis“ vardu.

baltų mitinė būtybė, minima kaip viena svarbiausiųjų XIII a. šaltiniuose – Malalos kronikos nuoraše (1261) ir Ipatijaus metraštyje (1258). Tikėtina, kad tai buvęs žynių dievas, kuriam skirta maginė funkcija.

(1325-1399), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vyriausiasis sūnus. Žuvo 1399 m. mūšyje su mongolais-totoriais prie Vorsklos.

(Andrius fon Štirlandas), Livonijos ordino magistras (1248-1253).

(gr. andron), sen. graikų namo dalis, skirta vyrams, skirtinga nuo dalies, skirtos moterims.

(1914-1984), žymus Sovietų Sąjungos valstybės ir partijos veikėjas, SSKP generalinis sekretorius (1982-1984).

Respublikos ir Rusijos paliaubų sutartis, sudaryta 1667 m. trylikai su puse metų Andrusove (ties Smolensku), pasibaigus 1654-1667 m. karui.

(1864-1916), poetas, publicistas, vertėjas. Bendradarbiavo „Aušroje”, rinko ir publikavo lietuvių tautosaką.

(lot. annexio – prijungimas), neteisėtas svetimos valstybės teritorijos prijungimas prie savosios, pažeidžiant tarptautinę teisę. Lietuvos įjungimas į SSRS 1940.

(tikr. Aleksa; 1882-1940), LKP organizatorius ir vadovas.

(gr. angelos – pasiuntinys), nežemiška, laisvą valią ir protą turinti būtybė, sukurta dievo.

(kt. Anglijos pilietinis karas; angl. English Civil War), perėjimas nuo absoliutizmo prie konstitucinės monarchijos Anglijoje XVII a. 5-6 deš., po kurio karaliaus valdžią pradėjo riboti parlamentas ir buvo garantuotos pilietinės laisvės.

1600 m. įsteigta Londono pirklių bendrovė, gavusi privilegiją prekiauti Azijoje.

viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi XVI a. Anglijoje.

(Būrų karai), 1880-1881 ir 1899-1902 m. kariniai konfliktai Afrikos pietuose (dab. Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje) tarp D. Britanijos imperijos ir būrų respublikų.

(lot. anima – siela, dvasia), pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai, tikėjimas antgamtinėmis jėgomis.

ankstyvasis gotikos laikotarpis Lietuvoje XIV a. pab.-XV a. pr.

(lot. Viešpaties metai), krikščioniškosios eros metų žymėjimas viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais nuo spėjamos Jėzaus Kristaus gimimo datos.

(gr. anonymos – bevardis), interesų grupė, kuri susiformuoja spontaniškai, nepasižymi dideliu organizuotumu, neturi ryškių lyderių ir egzistuoja trumpą laiką.

(vok. Anschluss – susijungimas), nacistinės Vokietijos veiksmai siekiant prisijungti Austriją. 1938 m. kovo 12 d. Austrija buvo prijungta prie Vokietijos, naudojant slaptąją diplomatiją, „penktąją koloną“ ir neteisingai interpretuojant tarptautinę teisę.

Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos sąjunga prieš Vokietiją ir jos sąjungininkus. Sukurta įvairiomis sutartimis 1904-1907 m. Pirmojo pasaulinio karo metu Antantei priklausė daugiau kaip 20 valstybių, tarp jų JAV, Japonija, Italija.