Žodynas

(Henricus de Lettis; apie 1187-po 1259), kunigas, Rygos vyskupo Alberto istoriografas, vertėjas. 1225-1227 m. lotynų k. parašė „Senąją Livonijos kroniką“ (apima 1184-1227 m. laikotarpį), kurioje aprašomas Livonijos užkariavimas, Padauguvio genčių religija ir papročiai, Kalavijuočių ordino antpuoliai į Lietuvą bei lietuvių atsakomieji žygiai. Pirmasis kroniką 1740 m. iš XVII a. nuorašo paskelbė J. D. Gruberis. Į lietuvių k. kroniką išvertė J. Jurginis (1991).

(Henry VIII; 1491-1547), Tiudorų dinastijos Anglijos karalius (1509-1547), Henriko VII ir Elžbietos Jork sūnus.

ATR Seimo sutarčių su kandidatu į valdovus pastovi dalis. Kitaip vadinama „Pacta conventa“.

(gr. Hēra), sen. graikų santuokos, šeimos, gimdyvių, santuokinės ištikimybės deivė. Krono ir Rėjos dukra, Dzeuso sesuo ir žmona, Hefaisto, Arėjo, Hebės motina. Garbinta Arge, Olimpijoje, Šamo saloje, Korinte, Delo saloje. Tapatinta su romėnų Junona.

(gr. Hēraklēs), sen. graikų mitų didvyris. Dzeuso ir Tėbų karalienės Alkmenės sūnus.

pagalbinė istorijos disciplina, tirianti herbus.

(lenk. herb iš vok. Erbe – palikimas), asmens, šeimos, luomo, miesto, valstybės ar jos institucijos skiriamasis ženklas.

(vok. Herzog), senųjų germanų genčių karo vadas; viduramžiais Vakarų Europoje stambus feodalas, pagal rangą žemesnis už kunigaikštį ir aukštesnis už markgrafą.

(m. 1273), Didžiojo prūsų sukilimo prieš kryžiuočius žymiausias vadas.

(gr. Hermes), sen. graikų Olimpo dievas. Jo veikla įvairialypė: jis buvo dievų pasiuntinys, ir jų valios vykdytojas, mirusiųjų ir gyvųjų tarpininkas, keliatojų globėjas.

(gr. Herodotos, apie 484-apie 430 pr. Kr.), sen. graikų istorikas, keliautojas, vadinamas „istorijos tėvu“.

(vok. Herold, iš lot. heroldus), viduramžiais rūmų bei riterių turnyrų šauklys ir tvarkdarys. Atlikdavo ir herbininko – herbų eksperto funkcijas, sudarinėdavo herbų sąvadus.

(lot. heruli), sen. germanų gentys, gyvenusios Skandinavijoje ir Jutlandijos pusiasalyje.

teorija, atsiradusi XVI a. viduryje ir teigusi, kad Pabaltijo gyventojai yra herulų – germanų genties, gyvenusios Skandinavijoje, Jutlandijos pusiasalyje, palikuonys. Ją paskleidė A. Vijūkas-Kojelavičius.

(Rudolph Hess; 1894-1987), nacistinės Vokietijos politikas. Nuo 1925 m. asmeninis A. Hitlerio sekretorius, nuo 1933 m. Nacionalsocialistų partijos pirmininko pavaduotojas.

(gr. Hesiodos, VIII a. pr. Kr. pab.-VII a. pr. Kr. pr.), sen. Graikijos poetas, kilęs iš Kimės miesto Bojotijoje. Svarbiausi kūriniai: „Darbai ir dienos“, „Teogonija“. Pirmajame aprašė sen. graikų žemės ūkio darbus, gyvenseną, antrajame pirmą kartą pamėgino susisteminti sen. graikų dievų panteoną, paaiškinti dievų, kilmę ir genealogiją.

(gr. hetaira – draugė, bičiulė), sen. Graikijoje – išsilavinusi, netekėjusi ir nepriklausomai gyvenanti moteris.

vėlyvojo paleolito (IX-VIII tūkstm. pr. Kr.) kultūra. Atsirado Svidrų, Arensburgo ir Bromės kultūrų sąveikoje. Paplitusi nuo Nemuno iki Oderio. Šiai kultūrai priklauso didžioji paleolitinių stovyklų Lietuvoje dalis.

mokslas, tiriantis vandenvardžius – jūrų, ežerų, tvenkinių, upių, griovių, šaltinių, įlankų, pelkių, liūnų, brastų – vardus.

(arab. hijra – išsikėlimas, išėjimas), Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.

(gr. hieros – šventas + arche – valdžia), nuosekli tarnybinių pakopų, titulų, pareigų seka nuo žemesniųjų prie aukštesniųjų pagal pavaldumą.

(gr. hieratikos – apeiginis, šventas), greitraštis, susiformavęs Egipte XIX a. pr. Kr. iš hieroglifų religiniams tekstams rašyti ir susirašinėti. Rašmenys paprastesni, neturi hieroglifams būdingų vaizdinių elementų.

(gr. hieros – šventas ir glyphe – raižinys):
1. figūriniai rašto ženklai, žymintys ištisas sąvokas ir žodžius arba skiemenis ir garsus (egiptiečių, kinų, japonų, nedantiraštiniai hetitų rašto ženklai); 2. ženklai tokio rašto, kuriame ideogramos jungiamos su fonetiniais ženklais;
3. perkeltine prasme – sunkiai įskaitomas raštas.

(1865-1941), Belgijos istorikas, valstybės veikėjas, užsienio reikalų ministras (1918-1935), Belgijos atstovas Tautų Sąjungoje (1920-1925). 1921 m. parengė du Lenkijos ir Lietuvos sutarties projektus, vad. Himanso projektu.

1921 m. per Lietuvos ir Lenkijos derybas pasiūlytas projektas, turėjęs padėti išspręsti ginčą dėl Vilniaus. Jį pasiūlė Tautų Sąjungos tarybos pirmininkas (Belgijos užsienio reikalų ministras) P. Himansas.

(Heinrich Himmler; 1900-1945), nacistinės Vokietijos politikas, Berlyno gauleiteris (nacistų partijos apskrities vadovas), SS reichsfiureris (nuo 1929), gestapo vadovas (nuo 1936).

(Paul von Hindenburg; 1847-1934), Vokietijos karinis ir politinis veikėjas, Veimaro respublikos prezidentas (1925-1934).

(gr. Hippokratēs, 460-370 pr. Kr.), žymiausias antikos laikų gydytojas, vadinamas „medicinos tėvu“.

(Adolf Hitler; 1889-1945), nacistinės Vokietijos politikas, valstybės veikėjas, Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (VNSDP) vadovas, kancleris (1933-1945), prezidentas (1934-1945).

(Ho Chi Minh – nešantis šviesą; tikr. Ngujen Tat Thanas; 1890-1969), Vietnamo revoliucionierius, politikas, Vietnamo Demokratinės Respublikos (VDR) prezidentas (1946-1969).