Žodynas

žmonių masinis persikėlimas gyventi į kitas teritorijas. Skirstoma į išorinę ir vidinę, kai keliamasi į tos pačios šalies neapgyvendintus kraštus.

(gr. kolossos), milžiniška dievo, didvyrio, valdovo statula.

(santr. iš kolektyvinis ūkis), didelė SSRS žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir kolektyviniu jų narių – kolūkiečių – darbu.

(it. Cristoforo Colombo; 1451-1506), italų kilmės Ispanijos jūrininkas, Amerikos atradėjas (1492).

dramos žanras, kuriame išjuokiamos žmogaus ydos ir silpnybės.

(lot. comitia), tautos susirinkimai sen. Romoje.

(III Internacionalas; rus. Komintern – komunistų internacionalas), tarptautinė komunistų partijų organizacija, veikusi 1919-1943 m. Maskvoje.

(lot. commissarius – įgaliotinis):
1. pareigūnas, turintis specialius tarnybinius vyriausybės įgaliojimus. Pvz., Rusijoje po bolševikų perversmo 1917 m. ministrai pakeisti liaudies komisarais, ministerijos – komisariatais;
2. Europos Komisijos narys, skiriamas 5 metams kiekvienos ES valstybės vyriausybės, atskaitingas Europos Parlamentui.

(pilnas pavadinimas – Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga; VLKJS), SSRS visuomeninė politinė jaunimo organizacija, veikusi 1918-1991 m.

(lot. Lucius Aurelius Commodus; 161-192), Romos imperatorius (180-192).

(lot. competens – tinkamas, nusimanantis):
1. visuma kurios nors institucijos ar pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų konstitucijoje ar tos institucijos statute;
2. klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinęs.

1. I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos paliaubos su Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kt. antivokiškos koalicijos valstybėmis, pasirašytos 1918 m. lapkričio 11 d. prancūzų maršalo Fošo vagone-salone Kompjeno miške Prancūzijoje. Ji numatė, kad vokiečiai turi nedelsdami išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų, pirmiausia Elzaso ir Lotaringijos, atitraukti kariuomenę iš dešiniojo Reino kranto ir sukurti ten demilitarizuotą zoną, perduoti povandeninius laivus, didžiąją dalį karinio jūrų bei prekybinio laivyno sąjungininkams, paleisti karo belaisvius, anuliuoti Brest-Litovsko taiką;
2. Prancūzijos vyriausybės paliaubos su Vokietija, pasirašytos Kompjeno miške 1940 m. birželio 22 d. A. Peteno vyriausybė sutiko atiduoti Vokietijai ~2/3 Prancūzijos teritorijos, nuginkluoti ir demobilizuoti Prancūzijos kariuomenę (išskyrus dalinius tvarkai palaikyti), padengti išlaidas, susijusias su okupacinės vokiečių kariuomenės išlaikymu. Likusią Prancūzijos dalį buvo pavesta valdyti prohitlerinei Peteno vyriausybei, įsikūrusiai Viši mieste. 1944 m. išvadavus Prancūziją, paliaubos neteko galios.

(lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas), priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis.

(lot. communis – bendras):
1. bendru uždarbiu, nuosavybe besinaudojanti žmonių bendruomenė;
2. viduramžiais savivaldą turinti miesto bendruomenė.

oficialus vyriausybės pranešimas, pareiškimas.

komunizmo ideologijos šalininkai. 

1848 m. Londone vokiečių kalba išleistas Karlo Markso ir Frydricho Engelso pirmas programinis komunistų dokumentas, kuriame išdėstytos svarbiausios marksizmo idėjos.

(lot. communis – bendras), viena įtakingiausių ir pražūtingiausių XX a. visuomeninių filosofijų. Sukurta K. Markso ir F. Engelso. SSRS ir socialistinio bloko šalyse įtvirtinta kaip „vienintelė teisinga visuomenės mokslinė“ teorija.

(1808-1839), 1830-1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis.

karo belaisvių, kalinių, režimo priešininkų sutelkimo, izoliavimo ir represijų vieta. II pasaulinio karo metais tai buvo žydų ir kitų tautų gyventojų naikinimo vieta. Daug koncentracijos stovyklų buvo SSRS, jose bolševikų valdžia laikė kitaminčius.

įmonių, bendrovių susivienijimas. Kuriamas norint vienyti jėgas, vykdant mokslinius tyrimus, kuriant naujas technologijas, kooperuojant gamybą, finansavimą. Koncernai buvo pradėti kurti XIX a. pab., sparčiai vystantis kapitalizmui.

(lot. concessio – leidimas, nuolaida), sutartis dėl perdavimo numatytą laiką naudotis valstybės turtu (įvairiais ūkio objektais, gamtos turtais, žeme) privatiems asmenims, organizacijoms ar kitoms valstybėms.

(lot. consilium – susirinkimas), teorija, teigianti, kad aukščiausioji valdžia Bažnyčioje priklauso ne popiežiui (jis juk tik vienas iš vyskupų), bet visuotiniam vyskupų susirinkimui.

(1621-1686), Prancūzijos karvedys iš Burbonų giminės. Per 30 metų karą 1643 m. laimėjo lemiamą mūšį su ispanais prie Rokrua ir užėmė Diunkerką. 1651-1652 m. vadovavo didikų maištui (frondai), kuriam pralaimėjus pabėgo į Ispaniją. 1660 m. grįžęs į Prancūziją dalyvavo Liudviko XIV karo žygiuose. Amžininkų pramintas Didžiuoju Kondė.

(lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas):
1. Lenkijos (XIV-XVIII a.) ir LDK (XVI-XVIII a.) bajorų politinė ginkluota sąjunga. Vykdė valstybinės valdžios funkcijas (ypač tarpuvaldžiu), ją pavadavo ar siekė, kad vykdytų konfederatų reikalavimus. Vadovavo magnatai. Konfederacijos buvo anarchijos, Respublikos irimo išraiška, pagreitino jos žlugimą. Žymiausiomis konfederacijomis buvo generalinė Vilniaus (1767), Radomo (1767-1768), Baro (1768-1772), Targovicos (1792-1793);
2. valstybių sąjunga arba jungtinė valstybė, susidedanti iš konfederacijos narių ir jų įsteigtos centrinės vyriausybės. Čia pagrindinė kompetencija priklauso konfederacijos nariams, o išvestinė – centrui. 1781-1787 m. konfederacija buvo JAV, 1815-1866 m. Vokietijos sąjunga. Konfedracijos bruožų turi ES.

išpažįstama tikyba, religija.

(lot. confiscatio – turto paėmimas), priverstinis ir neatlygintinas turto paėmimas valstybės nuosavybėn.

(lot. conflictus – susidūrimas), priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas; kivirčas, ginčas.

savanoriškas prisitaikymas prie skirtingų įsitikinimų, ideologijų, kultūrų, individo prisitaikymas prie grupės ar mažumos prie daugumos.

1. konfliktas;
2. įtampos didinimas tarp prieštaraujančių pusių.