Žodynas

(lot. conservatio – išsaugoti), viena didžiausių politinių ideologijų, susiformavusių XIX a. pr. kovojant su stiprėjančiu liberalizmu. Pradininku laikomas anglų filosofas E. Berkas, sukritikavęs Didžiąją prancūzų revoliuciją. Pagrindinės idėjos: valdžios legitimumo gynimas, tikėjimo, tradicijų palaikymas, pagarba autoritetams, prisirišimas prie praeities, kaip idealo.

1. popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas, kuriame aptariami visai Katalikų bažnyčiai svarbūs klausimai, inauguruojami naujai paskirti kardinolai;
2. vyskupo kurija, t. p. vyskupo teismas;
3. Evangelikų liuteronų ir Evangelikų reformatų bažnyčios valdymo institucija;
4. 1744-1905 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios vyskupijos įstaiga, atliekanti bažnytinės administracijos ir bažnytinio teismo funkcijas.

1414-1418 m. Konstance (Vokietija) įvykęs visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas. Didžiausias viduramžių Bažnyčios susirinkimas.

(Konstantinas I, Flavijus Valerijus Konstantinas (lot. Flavius Valerius Constantinus; 285-337), Romos imperatorius (306-337). 306 m. kariuomenės paskelbtas Cezariu.

(1827-1892), Rusijos didysis kunigaikštis, imperatoriaus Nikolajaus II sūnus, Aleksandro II brolis.

žr. Ostrogiškis Konstantinas.

(lot. constitutio – nustatymas):
1. pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų pasiskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas;
2. teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos statutuose, 1564-1566 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.

valstybės valdymo forma, kai monarcho valdžia yra ribojama konstitucijos.

juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar valdžios institucijų skelbiami teisiniai aktai atitinka pagrindinį valstybės įstatymą.

visuma normų ir taisyklių, reguliuojančių ir nustatančių valstybės struktūrą, jos institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės) tarpusavio santykius.

institucija, kuri sprendžia, ar įstatymai ir kiti parlamento aktai neprieštarauja konstitucijai, o šalies prezidento ir vyriausybės aktai – konstitucijai arba įstatymams.

(pranc. constitutionnalisme):
1. politikos ir valstybinės teisės mokslo srovė, geriausia valstybės valdymo forma pripažįstanti konstitucinę monarchiją;
2. politinė sistema, pagrįsta rašytine konstitucija, konstituciniais valdymo metodais.

(lot. consul):
1. valstybės pareigūnas, užsienio valstybėje atstovaujantis savo valstybės piliečių interesams;
2. vykdomosios valdžios pareigūnas sen. Romos respublikoje. Konsulai buvo du. Jie vadovavo karuomenei, šaukė senato ir tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus;
3. Prancūzijos valstybės aukščiausiasis pareigūnas konsulato laikotarpiu (1799-1804 m.).

1. vienos valstybės įstaiga kitos valstybės teritorijoje konsuliniams santykiams palaikyti;
2. 1799-1804 m. valstybinės valdžios forma Prancūzijoje.

prieš D. Britaniją Prancūzijos vykdyta politinių bei ekonominių priemonių sistema 1806-1814 m., paskelbta Berlyno dekretu. Prancūzams, jiems pavaldžioms šalims bei sąjungininkams buvo uždrausti visi ryšiai su D. Britanija.

(lot. contra – prieš + signare – pasirašyti), teisės akto tvirtinimo būdas. Valstybės vadovo ar parlamento aktas įgyja teisinę galia, kai jį dar pasirašo ministras pirmnininkas arba įgaliotasis ministras.

1. suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai;
2. prievartinės piniginės rinkliavos iš okupuotų teritorijų gyventojų.

(1777(?)-1836), publicistas, bibliotekininkas. 1794 m. ir 1831 m. sukilimų dalyvis.

(lot. contra – prieš + reformatio – pertvarkymas), Katalikų bažnyčios priemonių visuma XVI a. vid.-XVII a. kovai su V. ir Centr. Europoje išplitusia reformacija. 

1. kova prieš revoliuciją;
2. siekis sugrąžinti ikirevoliucinę tvarką.

(lot. conventio – sutartis), tarptautinė sutartis, nustatanti santykius tarp valstybių tam tikroje srityje (kariavimo, žmogaus teisių apsaugos, žvejybos ir kt.).

(lot. conventus – susirinkimas):
1. įstatymų leidybos institucija, šaukiama įvairiose šalyse konstitucijai priimti arba pakeisti;
2. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji institucija. Veikė 1792-1795 m. 1792 m. priėmė karaliaus valdžios panaikinimo dekretą, Prancūziją pirmą kartą paskelbė respublika.

(lot. convocatio – sušaukimas), tarpuvaldžiu (laikotarpiu be valdovo) vykęs ATR seimas karaliaus rinkimų vietai ir laikui nustatyti.

įmonė, kurioje darbininkai, gamintojai, tarnautojai veikia susivieniję bendrais ekonominės veiklos tikslais.

(1473-1543), lenkų astronomas, matematikas, ekonomistas. Heliocentrinės pasaulio sistemos kūrėjas.

šventoji musulmonų knyga. Joje išdėstytas islamo pradininko Mahometo mokymas, religinės dogmos, kulto ir ritualo priesakai, moralės ir teisės normos.

(1950-1953), karas tarp Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (Š. Korėjos) ir Korėjos Respublikos (P. Korėjos).

(Lavr Kornilov; 1870-1918), rusų karininkas, generolas. Vienas kovos su bolševikų valdžia vadovų.

(lot. corporatio – bendrija):
1. verslo organizavimo forma, reiškianti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kuriam būdinga išplėtota struktūra (dažn. akcinę bendrovę, susivienijimą);
2. įstatymų nustatyta tvarka su vyriausybe bendradarbiaujanti interesų grupė.

vyriausybės ir interesų grupių tarpusavio santykių sistema: vyriausybė bendradarbiauja su atskiromis interesų grupėmis (korporacijomis) įstatymų nustatyta tvarka. Korporatyvizmo sąlygomis pagal įstatymus sudaroma interesų grupių hierarchija, o politiniai sprendimai dažniausiai priimami vyriausybės ir korporacijų kompromiso būdu.