Žodynas

(lot. legatus – pasiuntinys), dvasininkas, atstovaujantis Romos popiežiui kurioje nors kitoje valstybėje. Legato titulas prilyginamas aukščiausiam diplomatiniam rangui – ambasadoriui.

(lot. legio), pagrindinis kovinis sen. Romos kariuomenės vienetas.

įstatymų leidimo funkcija.

(lot. legitimus – teisėtas, įteisintas), vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu dėl vienokių ar kitokių priežasčių paklusti valdžiai.

(vok. Leibgarde iš Leib – kūnas + Garde – apsauga), kai kuriose monarchijose monarcho asmeninė apsauga ir rinktinių armijos dalinių garbės vardas.

(angl. Labour Party), viena pagrindinių D. Britanijos politinių partijų. Įkurta 1900 m. kaip Darbo atstovaujamasis komitetas, nuo 1906 m. vadinama leiboristų partija.

(Tautų mūšis), Austrijos, D. Britanijos, Prūsijos, Rusijos, Švedijos ir kt. VI antiprancūziškosios koalicijos armijų mūšis su Napoleono I Prancūzijos kariuomene, įvykęs 1813 m. spalio 16-19 d. prie Leipcigo (dab. Vokietija), didžiausias iš visų Napoleono karų. Nugalėjo sąjungininkų kariuomenė. Po jo suiro Napoleono I sukurta Reino sąjunga. Mūšis pagritino Napoleono I žlugimą 1814 m. Prancūzija neteko visų Europoje užkariautų teritorijų. Tautų mūšiu pavadintas dėl dalyvavusių daugelio tautų armijų.

kurios nors kalbos, tarmės žodžių visuma, žodyninė kalbos sudėtis.

(Joachim Lelewel; 1786-1861), lenkų ir lietuvių politikas, istorikas, knygotyrininkas, numizmatas. Vilniaus universiteto profesorius. Per 1830-1831 m. sukilimą sukilėlių vyriausybės narys.

(vok. Lehn), Vak. Europos feodalinėje visuomenėje pajamų šaltinis, kurį vasalas gauna už tarnybą senjorui; beneficijos forma. Dažniausiai lenas buvo žemės valda su priklausomais valstiečiais, bet galėjo būti ir įvairios tarnybos, piniginė renta, titulas.

(angl. lend-lease iš lend – skolinti + lease – nuomoti), JAV sukurta ginkluotės, šaudmenų, strateginių žaliavų ir maisto tiekimo į antihitlerinės koalicijos šalis II pasaulinio karo metais programa. Lendlizo įstatymas priimtas JAV Kongrese 1941 m. Pagalba buvo teikiama 1941-1945 m. Per šį laikotarpį JAV suteikė paramos už 46 mlrd. dolerių, ja pasinaudojo 42 valstybės. Daugiausia gavo D. Britanija.

(angl. landlord), anglosaksų kraštuose – nuomojamos žemės ar pastatų savininkas.

XIII a. sritinis Lietuvos kunigaikštis, Mindaugo seserėnas ir vasalas.

(apie 1360-1431), Algirdo sūnus, sritinis Lietuvos kunigaikštis. Vienas iš žymiausių Vytauto karvedžių.

(tikr. Uljanovas; 1870-1924), Rusijos politikas, bolševikų partijos ir Sovietų Rusijos įkūrėjas bei vadovas, 1917 m. spalio perversmo Rusijoje organizatorius, komunizmo teoretikas.

(Polska Organizacja Wojskowa; POW), slapta karinė organizacija, įsteigta 1914 m. spalio mėn. Varšuvoje J. Pilsudskio iniciatyva.

siauras sausumos ruožas Lenkijos šiaurėje, suteikiantis priėjimą prie Baltijos jūros per lenkų Pamarį. Šią teritoriją XVIII a. buvo užgrobusi Prūsija, po I pasaulinio karo atsikūrusi Lenkijos valstybė ją susigrąžino. Šis žemės ruožas atskyrė Prūsiją nuo Vokietijos.

1830-1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje, kartais dar vadinamas Lapkričio, o Vakaruose – lenkų sukilimu.

(Leonardo da Vinci; 1452-1519), italų dailininkas, mokslininkas, inžinierius išradėjas, architektas ir skulptorius, muzikas ir poetas. Laikomas itališkojo renesanso klestėjimo simboliu.

(1864-1938), teisininkas, politikas. 1918-1919 m. Lietuvos Respublikos teisingumo, vidaus reikalų ministras.

(VI a. pr. Kr. pab.-480 pr. Kr.), Spartos karalius 491-480 m. pr. Kr. Per graikų-persų karus 480 m. pr. Kr. vadovavo 300 spartiečių ir 7 tūkst. kitų graikų miestų karių, turėjusių užtverti Kserksui kelią į Vid. Graikiją ties Termopilų perėja. Po Efialo išdavystės Leonidas įsakė atsitraukti visiems būriams, išskyrus spartiečius. 300 spartiečių ir pats Leonidas didvyriškai žuvo gindami Termopilų perėją.

(Stanislovas I Leščinskis, lenk. Stanisław Leszczyński; 1677-1766), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1704-1709). Jo valdymas susijęs su vienu iš audringiausių ir tragiškiausių Respublikos laikotarpių – Šiaurės karu.

(it. levante – (saulės) patekėjimas, pranc. lever – kilti, t. y. saulėtekio kraštas, Rytai), istorinis Viduržemio jūros pakrantės šalių į rytus nuo Italijos (Sirijos, Libano, Izraelio) pavadinimas, kurį turbūt XIII a. sukūrė italų jūreiviai ir prekybininkai.

(Levas I Danilovičius; mirė 1301), Haličo kunigaikštis (1264-1301), Haličo kunigaikščio Danilo sūnus.

(angl. levellers – lygintojai), radikali politinė grupuotė, atsiradusi XVII a. Anglijos revoliucijos metu. Prigimtinės teisės teorija, tautos suverenumo ir visuomeninės sutarties ideologija pagrįsti programiniai principai išryškėjo apie 1645. 1647 tapo savarankiška, turėjo apie 20 tūkst. narių. Žymiausi aktyvistai – Dž. Lilbernas, R. Overtonas, V. Uolvinas. Partijos programa išdėstyta dokumente „Tautos susitarimas“.

(1807-1870), amerikiečių kariškis, politikas, vienas žymiausių JAV pilietinio karo vadų. Vadovavo pietinių valstijų kariuomenei.

XX a. 4 deš. demokratinių jėgų koalicija, nukreipta prieš fašizmą ir karo agresiją. Jį sudarė kairiosios partijos, svarbų vaidmenį vaidino komunistai. Stiprėjant fašizmui Europoje, liaudies frontai kūrėsi Prancūzijoje, Ispanijoje. II pasaulinio karo metais jų pagrindu kūrėsi pasipriešinimo judėjimai.

SSRS okupacijos metais oficialus ginkluotų vietinių aktyvistų, skirtų kovai su partizanais, pavadinimas. Jų buvo nuo 8 iki 11 tūkst. Žmonės juos vadino stribais (rus. istrebitel – naikintojas).

(LKT), Sovietų Rusijos ir SSRS vyriausybės pavadinimas 1917-1946 m. Pirmajai LKT vadovavo V. Leninas (1917-1924), vėliau A. Rykovas (1924-1930), V. Molotovas (1930-1941), J. Stalinas (1941-1946). 1946 m. pavadinta Ministrų taryba.

sovietinėje terminijoje – asmuo, nepritariantis sovietinei valdžiai. Jie buvo kalinami, tremiami į Sibirą. „Liaudies priešų“ deportacijos iš Baltijos valstybių prasidėjo 1940 m. vasarą. Pagal iš Maskvos atsiųstas instrukcijas iš anksto buvo sudarinėjami „liaudies priešų“ sąrašai.