Žodynas

1. (lot. Capitolium), viena iš 7 Romos kalvų. Nuo VI a. pr. Kr. romėnų religinis centras. Jo reikšmė sunyko įsigalėjus krikščionybei;
2. (angl. Capitol), JAV Kongreso rūmai Vašingtone.

1. katalikų vienuolių arba religinį riterių ordiną valdančių asmenų kolegija;
2. katalikų ir anglikonų vyskupo patariamasis organas – dvasininkų kolegija, esanti prie katedros. Vyskupui mirus, iš savo tarpo kapitula išrenka vikarą, kuris valdo vyskupiją tol, kol paskiriamas naujas vyskupas.

(lot. capitulatio iš capitulo – susitariu tam tikrais punktais), šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis ar sutartomis sąlygomis. Kapituliavusios šalies karinė amunicija, įtvirtinimai ir užimtos teritorijos pereina priešo žinion, o kareiviai tampa belaisviais. Kapituliacija gali būti ir besąlygė (pvz., 1945 Vokietija ir Japonija turėjo pasirašyti besąlygės kapituliacijos aktus).

(tikr. Mickevičius; 1880-1935), vienas Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadovų ir organizatorių, publicistas. 1918 m. vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 m. gruodžio 16 d. paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Sovietų Rusijos.

(Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas; lot. Ordo Fratrum Minorum Capucinorum), katalikų vienuolių ordinas, viena iš 3 pranciškonų atšakų. Laikosi neturto, skaistumo, klusnumo popiežiui įžadų.

(pranc. carabiniers):
1. karabinais ginkluoti rinktiniai kavaleristai ir pėstininkai. Atsirado XV a. Ispanijoje, nuo XVII a. – kitose Europos šalyse.
2. žandarai (karinė policija) Italijos ir kai kurių Lot. Amerikos šalių kariuomenėse.

sen. tiurkų kilmės tauta, VIII-X a. priklausiusi Chazarų kaganatui. VIII-IX a. išplito Persijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte. Nuo XI a. gyveno Kryme, vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiaisiais amatais. Lietuvoje apsigyveno XIV a. pab.

(Markas Aurelijus Antoninas Karakala; lot. Marcus Aurelius Antoninus Caracalla; 186-217), Romos imperatorius 211-217 m. Pravardė atsirado iš jo nešioto gališko apsiausto su gobtuvu, vadinto caracalla.

vienas seniausių Vid. Europos universitetų. 1544 m. įsteigė kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis.

ilgas, siauras tarpeklis Egipte į vakarus nuo Tėbų, kur buvo įrengtos XVIII-XX Egipto faraonų dinastijų kapavietės (apie 1539-1075 m. pr. Kr.).

valstybės vadovas monarchinėje valstybėje.

(1766-1826), rusų istorikas, rašytojas, publicistas. Parašė 11 tomų „Rusijos valstybės istoriją“ (1816-1824).

fizinės ginkluotos jėgos vartojimas santykiuose tarp valstybių. Jėga vartojama tada, kai valstybės nepajėgia arba nenori susitarti. Už kiekvienos valstybės karinių veiksmų slypi noras priversti kitą valstybę sutikti su pirmajai palankiomis taikos sąlygomis.

(it. caravella), jūrinis burlaivis su antstatais priekyje ir laivagalyje. Turėjo 1 denį, aukštus bortus, 3-4 stiebus. XII-XVII a. šiais tvirtais, greitais burlaiviais plaukiojo Ispanijos, Italijos, Portugalijos jūreiviai. Iki XV a. naudotos trikampės burės, vėliau imta kabinti rėjines. Plaukdami karavelėmis savo žygius atliko Vaskas da Gama, Kristupas Kolumbas.

(Kubos krizė), konfliktas, kilęs 1962 m. tarp JAV ir SSRS dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu dislokavimo Kuboje.

(mirė po 1404), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Apie 1380 m. stačiatikių papročiu pakrikštytas Dmitrijumi.

visuomenės organizavimosi forma, dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Pagrindiniai bruožai – paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija – liaudies susirinkimas. Valdžia – kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. – renkama liaudies susirinkimuose. Būdinga graikams (XII-IX a. pr. Kr.), romėnams (IX-VI a. pr. Kr.), vėliau – skitams, keltams, germanams, baltams, normanams, slavams ir kt.

Sovietų Rusijos bolševikų socialinė ir ekonominė politika per pilietinį karą (1917-1922).

ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies įvykdytas prievartinis civilinės vyriausybės pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos vyriausybės sudarymas.

šventyklų kompleksas, šalia senovės Egipto sostinės Tėbų.

(lot. Carolingi, pranc. Carolingiens, vok. Karolinger), VIII-X a. frankų valdovų dinastija.

VIII-X a. kultūrinis sąjūdis frankų karalystėje (daugiausia dab. Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose), jungusioje germanų ir romanų tautas Karolio Didžiojo ir jo įpėdinių valdymo laikais. Pirmasis antikinės kultūros atgimimas V. Europoje.

(lot. Carolus Magnus; pranc. Charlemagne; vok. Karl der Grosse; apie 742-814), nuo 768 m. Frankų valstybės karalius ir imperatorius (800 m.). Išgarsėjo sėkmingais karais, įstatymų leidyba ir kultūrine politika.

(angl. Charles I; 1600-1649), Stiuartų dinastijos Anglijos, Airijos ir Škotijos karalius (1625-1649). Vykdė buržuazijai ir naujajai dvarininkijai nepalankią politiką, kuri 1640 m. sukėlė Anglijos revoliuciją. Per 1642-1648 m. pilietinius karus Karolio I kariuomenė pralaimėjo. Karalius buvo suimtas, parlamento įsteigto tribunolo pripažintas kaltu dėl tautos kraujo praliejimo ir nukirsdintas.

(Karl IV von Luxemburg; 1316-1378), Čekijos karalius (1346-1378), Šv. Romos imperijos imperatorius (1355-1378), vienas žymiausių vėlyvųjų viduramžių Vid. Europos valdovų. Siekdamas centrinėje Europoje sukurti didelę valstybę, įsigijo Brandenburgą, dinastine unija sujungė Lenkiją ir Vengriją. 1358 m. pasiūlė Lietuvos kunigaikščiams Kęstučiui ir Algirdui krikštytis.

(1550-1574), Valua dinastijos Prancūzijos karalius (1560-1574).

(1622-1660), Švedijos karalius (1654-1660). Per 1655-1660 m. karą su ATR Kėdainių sutartimi 1655 m. buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Išplėtė Švedijos valdas, sutvirtino jos padėtį Baltijos jūros regione.

(1682-1718), Švedijos karalius (1697-1718). Vadovavo švedų karo žygiams per 1700-1721 m. Šiaurės karą.

Lietuvos bajorų giminė. Minima nuo XVI amžiaus. Daugiausia dvarų turėjo Žemaitijoje, Šiaurės Lietuvoje, Palenkėje. Labiausiai išgarsėjo XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje.

(1882-1952), Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas.