Žodynas

(1609-1666), evangelikų liuteronų kunigas, lietuvių raštijos kūrėjas. 1653 m. išleido lotynų kalba pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“.

(gr. Kleisthenes, m. apie 506 pr. Kr.), Atėnų politikas, Atėnų demokratijos kūrėjas, valdymo reformatorius.

(George Clemenceau; 1841-1929), Prancūzijos politikas. Gydytojas. 1917-1920 m. ministras pirmininkas. 1919 m. vadovavo Paryžiaus taikos konferencijai.

(tikr. Ippolito Aldobrandini; 1592-1605), popiežius, teisininkas. 1588 m. vyko kaip legatas į ATR elekcinį (rinkiminį) seimą po Stepono Batoro mirties. 1595 m. Romoje priėmė rytinės Lietuvos vyskupus Hipatijų Pociejų ir Kirilą Terleckį, patvirtino Rytų Lietuvos vyskupų susitarimą dėl bažnytinės unijos.

(69-30 pr. Kr.), savo grožiu garsėjusi paskutinė Egipto valdovė (nuo 51 m. pr. Kr.). Ptolemajo Auleto duktė.

(1891-1969) Lietuvos diplomatas, istorikas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras. 1919-1923 m. užsienio reikalų viceministras, 1923-1940 m. Lietuvos pasiuntinys Italijoje ir Prancūzijoje.

(Bill Clinton; g. 1946), JAV politikas, 1993-2001 m. prezidentas. Demokratas.

vienuolynų gyvenimo ir Katalikų bažnyčios pertvarkymai, pradėti 910 m. Ją pradėjo Burgundijoje įkurtas Kliuni vienuolynas. Tiesiogiai popiežiui pavaldus benediktinų ordino vienuolynas siekė sugrąžinti Šv. Benedikto regulos grynumą. Reforma sugriežtino vienuolynų gyvenseną, uždraudė simoniją.

(1926-2009), lietuvių kompozitorius. Sukūrė operas „Pilėnai“ (1956), „Vaiva“, „Duktė“, simfoninės muzikos kūrinių, simfoninę poemą „Jūratė ir Kastytis“.

ATR ir Rusijos kariuomenių mūšis, vykęs 1610 m. liepos 4 d. prie Klušino (dab. Smolensko sr., Rusija).

(Marcin Knakfus; prieš 1742-po 1821), iš Lenkijos kilęs Lietuvos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje, architektas, žinomas savo projektuotais klasicistiniais pastatais Vilniuje.

istorinė žemaičių žemė. Buvo Knituvos – Ventos dešiniojo intako – pakrantėse. Minima XIV a.-XVI a. vidurio dokumentuose.

spaudos gabentojai iš užsienio ir jos platintojai Lietuvoje per 1864-1904 m. lietuviškos spaudos draudimą.

(lot. coalitio – sąjunga):
1. kelių valstybių sąjunga, sudaryta bendriems veiksmams prieš kitą valstybę ar valstybių grupę, pvz., 1942 m. antihitlerinė koalicija, kurią pasirašė JAV, SSRS, D. Britanija, Kinija ir dar 22 valstybės;
2. kelių politinių partijų sąjunga parlamente, siekianti sudaryti parlamentinę daugumą ir suformuoti bendrą vyriausybę. Koalicijos būdingos tose valstybėse, kuriose susiklosčiusi daugiapartinė sistema – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lietuvoje ir kt.

(lot. codex – knyga):
1. norminis teisės aktas, kurį sudaro sistemingas tam tikrą visuomeninių santykių sritį reguliuojančių teisės normų rinkinys;
2. senovės rankraštinė knyga iš sulankstytų papiruso, pergamento arba popieriaus lakštų. Senovės Romoje kodeksais iš pradžių buvo vadinamos odiniais dirželiais surištos vaškuotos medžio lentelės su išraižytais tekstais.

(pranc. cohabitation – sugyvenimas), pusiau prezidentinio valdymo būklė, kada valstybės vadovo – prezidento – ir vyriausybės vadovo postuose atsiduria skirtingų politinių pažiūrų politikai.

(lot. cohors), senovės Romos 500-600 pėstininkų dalinys, 1/10 legiono.

asmuo, bendradarbiaujantis su okupantu ar politiniu priešu.

XIII a. Lietuvių pilis prie Nemuno, žemiau Veliuonos.

(1874-1920), rusų kariškis. Admirolas. 1916-1917 m. Juodosios jūros laivyno vadas. 1918-1920 m. baltagvardiečių kariuomenės vyriausiasis vadas. Užėmė teritorijas nuo Sibiro iki Volgos. 1920 m. bolševikų sušaudytas.

(lot. collegium – draugija, sąjunga), XIII a.-XVIII a. pab. mokykla privilegijuotų luomų vaikams.

specifinė agrarinė reforma – prievartinis žemės ir kito turto atėmimas iš valstiečių ir jų suvarymas į didelius ūkius (kolūkius ir tarybinius ūkius) SSRS 1929-1932 m.

(Helmut Kohl; g. 1930), Vokietijos politikas. 1982-1990 m. Vakarų Vokietijos, 1990-1998 m. suvienytos Vokietijos kancleris. Vadovavo abiejų Vokietijos valstybių suvienijimo politikai.

(1837-1863), 1863 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis, rinktinės vadas.

(lot. Colosseum), didžiausias (apie 50 tūkst. vietų) senovės Romos amfiteatras, žymiausias monumentaliosios statybos paminklas.

(lot. coloni), smulkūs laisvieji nuomininkai, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu už pinigus ar produktus nuomoję žemę iš žemvaldžių bei nustatytą dienų skaičių dirbę nuomotojų žemę.

silpniau išsivysčiusių kraštų grobimo ir ekonominio išnaudojimo politika.

(lot. colonia iš colere – apgyventi):
1. šalis, esanti kitos valstybės (metropolijos) valdžioje ir neturinti politinio bei ekonominio savarankiškumo;
2. persikėlusių iš vienos šalies į kitą išeivių apgyventa vieta;
3. vienos tautybės asmenų, gyvenančių kitoje šalyje arba užsienio mieste ir išlaikančių savo kalbą, kultūrą, visuma (pvz., Čikagos lietuvių kolonija).

imperija, valdanti kolonijas.

Europos industrinių valstybių politinis ir ekonominis skverbimasis į užjūrio kraštus iki I pasaulinio karo. Ekspansijos motyvai kiekvienu atveju gana įvairūs: misionierių idėjos, rinkos užvaldymas, žaliavų užsitikrinimas, emigracija, valstybės prestižo politika, strateginiai saugumo interesai.