Žodynas

(Marcin Knakfus; prieš 1742-po 1821), iš Lenkijos kilęs Lietuvos vėlyvojo baroko ir ankstyvojo klasicizmo pradininkas Lietuvoje, architektas, žinomas savo projektuotais klasicistiniais pastatais Vilniuje.

istorinė žemaičių žemė. Buvo Knituvos – Ventos dešiniojo intako – pakrantėse. Minima XIV a.-XVI a. vidurio dokumentuose.

spaudos gabentojai iš užsienio ir jos platintojai Lietuvoje per 1864-1904 m. lietuviškos spaudos draudimą.

(lot. coalitio – sąjunga):
1. kelių valstybių sąjunga, sudaryta bendriems veiksmams prieš kitą valstybę ar valstybių grupę, pvz., 1942 m. antihitlerinė koalicija, kurią pasirašė JAV, SSRS, D. Britanija, Kinija ir dar 22 valstybės;
2. kelių politinių partijų sąjunga parlamente, siekianti sudaryti parlamentinę daugumą ir suformuoti bendrą vyriausybę. Koalicijos būdingos tose valstybėse, kuriose susiklosčiusi daugiapartinė sistema – Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lietuvoje ir kt.

(lot. codex – knyga):
1. norminis teisės aktas, kurį sudaro sistemingas tam tikrą visuomeninių santykių sritį reguliuojančių teisės normų rinkinys;
2. senovės rankraštinė knyga iš sulankstytų papiruso, pergamento arba popieriaus lakštų. Senovės Romoje kodeksais iš pradžių buvo vadinamos odiniais dirželiais surištos vaškuotos medžio lentelės su išraižytais tekstais.

(pranc. cohabitation – sugyvenimas), pusiau prezidentinio valdymo būklė, kada valstybės vadovo – prezidento – ir vyriausybės vadovo postuose atsiduria skirtingų politinių pažiūrų politikai.

(lot. cohors), senovės Romos 500-600 pėstininkų dalinys, 1/10 legiono.

asmuo, bendradarbiaujantis su okupantu ar politiniu priešu.

XIII a. Lietuvių pilis prie Nemuno, žemiau Veliuonos.

(1874-1920), rusų kariškis. Admirolas. 1916-1917 m. Juodosios jūros laivyno vadas. 1918-1920 m. baltagvardiečių kariuomenės vyriausiasis vadas. Užėmė teritorijas nuo Sibiro iki Volgos. 1920 m. bolševikų sušaudytas.

(lot. collegium – draugija, sąjunga), XIII a.-XVIII a. pab. mokykla privilegijuotų luomų vaikams.

specifinė agrarinė reforma – prievartinis žemės ir kito turto atėmimas iš valstiečių ir jų suvarymas į didelius ūkius (kolūkius ir tarybinius ūkius) SSRS 1929-1932 m.

(Helmut Kohl; g. 1930), Vokietijos politikas. 1982-1990 m. Vakarų Vokietijos, 1990-1998 m. suvienytos Vokietijos kancleris. Vadovavo abiejų Vokietijos valstybių suvienijimo politikai.

(1837-1863), 1863 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis, rinktinės vadas.

(lot. Colosseum), didžiausias (apie 50 tūkst. vietų) senovės Romos amfiteatras, žymiausias monumentaliosios statybos paminklas.

(lot. coloni), smulkūs laisvieji nuomininkai, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu už pinigus ar produktus nuomoję žemę iš žemvaldžių bei nustatytą dienų skaičių dirbę nuomotojų žemę.

silpniau išsivysčiusių kraštų grobimo ir ekonominio išnaudojimo politika.

(lot. colonia iš colere – apgyventi):
1. šalis, esanti kitos valstybės (metropolijos) valdžioje ir neturinti politinio bei ekonominio savarankiškumo;
2. persikėlusių iš vienos šalies į kitą išeivių apgyventa vieta;
3. vienos tautybės asmenų, gyvenančių kitoje šalyje arba užsienio mieste ir išlaikančių savo kalbą, kultūrą, visuma (pvz., Čikagos lietuvių kolonija).

imperija, valdanti kolonijas.

Europos industrinių valstybių politinis ir ekonominis skverbimasis į užjūrio kraštus iki I pasaulinio karo. Ekspansijos motyvai kiekvienu atveju gana įvairūs: misionierių idėjos, rinkos užvaldymas, žaliavų užsitikrinimas, emigracija, valstybės prestižo politika, strateginiai saugumo interesai.

gyventojas, atsikėlęs iš kitos valstybės, kolonijos gyventojas.

žmonių masinis persikėlimas gyventi į kitas teritorijas. Skirstoma į išorinę ir vidinę, kai keliamasi į tos pačios šalies neapgyvendintus kraštus.

(gr. kolossos), milžiniška dievo, didvyrio, valdovo statula.

(santr. iš kolektyvinis ūkis), didelė SSRS žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir kolektyviniu jų narių – kolūkiečių – darbu.

(it. Cristoforo Colombo; 1451-1506), italų kilmės Ispanijos jūrininkas, Amerikos atradėjas (1492).

dramos žanras, kuriame išjuokiamos žmogaus ydos ir silpnybės.

(lot. comitia), tautos susirinkimai sen. Romoje.

(III Internacionalas; rus. Komintern – komunistų internacionalas), tarptautinė komunistų partijų organizacija, veikusi 1919-1943 m. Maskvoje.

(lot. commissarius – įgaliotinis):
1. pareigūnas, turintis specialius tarnybinius vyriausybės įgaliojimus. Pvz., Rusijoje po bolševikų perversmo 1917 m. ministrai pakeisti liaudies komisarais, ministerijos – komisariatais;
2. Europos Komisijos narys, skiriamas 5 metams kiekvienos ES valstybės vyriausybės, atskaitingas Europos Parlamentui.

(pilnas pavadinimas – Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga; VLKJS), SSRS visuomeninė politinė jaunimo organizacija, veikusi 1918-1991 m.