Žodynas

(Nguyen Van Thieu; 1923-2001), P. Vietnamo (Vietnamo Respublikos) politikas, prezidentas (1967-1975). 

(Friedrich Nietzsche; 1844-1900), vokiečių filosofas, kurio idėjomis pasinaudojo nacizmo ideologai.

(Radomo konstitucija; lot. nihil novi – nieko nauja), 1505 m. gegužės 31 d. privilegija, kurią Lenkijos karaliaus Aleksandras davė visuotiniame Lenkijos seime Radome.

(1796-1855), Rusijos imperatorius (1825-1855).

(1868-1918), paskutinysis Rusijos imperatorius (1894-1917).

Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarcho Nikono 1653 m. įvykdyta bažnytinė reforma.

(Richard Milhaus Nixon; 1913-1994), JAV politikas, prezidentas (1969-1974). Respublikonas. Pirmasis JAV prezidentas, atsistatydinęs iš pareigų.

Rusijos ir Švedijos taikos sutartis, sudaryta 1721 m. rugsėjo 10 d. Ništate (dab. Ūsikaupunkis, Suomija). Ja baigtas 1700-1721 m. Šiaurės karas.

(1945 m. lapkričio 20 d. - 1946 m. spalio 1 d.), tarptautinis karo nusikaltėlių teismo procesas Niurnberge (Vokietija). Pirmasis žmonijos istorijoje teismo procesas, kuriame agresija buvo pripažinta tarptautiniu nusikaltimu, o jos vykdytojai nubausti kaip kriminaliniai nusikaltėliai.

(sutr. iš rus. Narodnyj komissariat gosudarstvennoj bezopasnosti), Valstybės saugumo liaudies komisariatas. Žr. Valstybės saugumo komitetas.

(sutr. iš rus. Narodnyj komissariat vnutrennich del), Vidaus reikalų liaudies komisariatas. SSRS centrinė valstybės valdžios institucija. Stalino valdymo metais – teroro įrankis, institucija, vykdžiusi valymus bei trėmimus, skelbusi mirties nuosprendžius. 1946 m. pertvarkytas į SSRS vidaus reikalų ministeriją (sutr. rus. MVD).

apdovanojimai asmenims ar organizacijoms, kuriuos kasmet skiria Švedijos ir Norvegijos fondas (įsteigtas 1900 m.), vykdydamas dinamito išradėjo, švedų chemiko ir pramonininko Alfredo Bernardo Nobelio (1833-1896) testamentą už reikšmingus laimėjimus mokslo srityje ar visuomeninėje veikloje.

(Alfred Bernhard Nobel; 1833-1896), švedų inžinierius, chemikas ir pramonininkas, dinamito išradėjas. Didesnę savo turto dalį paliko Nobelio premijos fondui.

(lot. nobilitas – diduomenė), feodalizmo laikais Vakarų Europoje pareigų paaukštinimas arba bajorystės suteikimas. Lietuvoje ir Lenkijoje – bajorystės ir jos teisių suteikimas kuriam nors valstybei ar valdovui nusipelniusiam asmeniui, dažniausiai žymiam miestiečiui.

(Ernst Neumann; 1888-?), Klaipėdos krašto hitlerininkų veikėjas.

Senajame Testamente aprašytas laivas, kuriuo teisuolis Nojus išgelbėjo nuo pražūties tvano apsemtus žemės gyvulius ir paukščius.

(gr. nomarchēs), sen. Egipto valstybės pareigūnas, vienos iš 42 Egipto sričių – nomo – valdytojas.

(gr. nomos – sritis), sen. Egipto valstybės administracinis vienetas. Tradiciškai laikoma, kad Egipte buvo 42 nomai: 20 Žemutiniame ir 22 Aukštutiniame Egipte. Faktiškai nomų skaičius nebuvo pastovus ir nuolat kito.

(lot. nomenclatura – vardų sąrašas), SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.

žr. vikingai.

(lot. nota – ženklas, pastaba), oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, kai norima pareikšti pretenzijas, protestą ar informuoti apie kokius nors įvykius ar dalykus.

(1762-1838), Rusijos valstybės veikėjas. Grafas. Dalyvavo malšinant 1794 m. sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje.

istorinė sritis Nilo slėnyje tarp 1-ojo ir 4-ojo ar 5-ojo Nilo slenksčių (dab. Egipto ir Sudano teritorija). Pirmą kartą paminėta IX a. pr. Kr.

(lot. Numidia), sen. sritis Š. Afrikoje tarp Kartaginos ir Mauritanijos (dab. Alžyro šiaurės rytų dalis), apgyventa berberų genčių, kurios buvo vadinamos numidais. III a. pr. Kr. Numidiją užkariavo Kartagina.

senovinių pinigų (dažniausiai monetų) rinkėjas ir tyrinėtojas.

(lot. numisma iš gr. nomisma – moneta):
1. pagalbinė istorijos mokslo šaka, tirianti monetas, jų kompleksus (pvz. lobius), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą pagal monetas, piniginius lydinius ir kitus su monetomis susijusius dalykus (monetų kalimo štampus, dokumentus);
2. monetų kolekcionavimas.

(lot. nuntius – pasiuntinys), nuolatinis diplomatinis Vatikano atstovas užsienio valstybėje, atitinkantis kitų valstybių diplomatinių atstovų – ambasadorių – rangą.

1775-1789, 1793-1794 m. aukščiausioji ATR vykdomosios valdžios institucija.

(Nepriklausomų Valstybių Sandrauga; rus. Sojuz Nezavisimych Gosudarstv), valstybių sąjunga, susikūrusi žlugus SSRS.

(angl. Organization of Arab Petroleum Exporting Countries – Naftą eksportuojančių arabų šalių organizacija), tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, kurią 1968 įkūrė Saudo Arabija, Libija ir Kuveitas. Tikslas – ginti narių interesus, numatyti bendradarbiavimo naftos versle būdus.

(vok. Ober-Ost), administracinis teritorinis vienetas, 1915 m. sudarytas Vokietijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose žemėse.

(lot. objectus – daiktas, reiškinys), reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.

(lot. obscurans – užtemdantis), atgyvenusios pažiūros, priešiškumas mokslui, švietimui, pažangai.

(1800-1838), vienas žymiausių ginkluoto indėnų pasipriešinimo JAV valdžiai (1835-1842) vadų. Kovojo prieš seminolų perkėlimą iš Floridos į Arkanzasą.

(gr. ochlokratia iš ochlos – minia, prastuomenė + kratos – valdžia), senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje – įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia.

(gr. ōchros – blyškus, gelsvas), gamtinė mineralinė dažomoji medžiaga, purūs dulkiški milteliai, kuriais buvo piešiama ant urvų sienų, barstomi mirusieji, dažomi kūnai, drabužiai ir ginklai.

Lenkijos-Vokietijos siena palei Oderio ir Neisės upes, nustatyta 1945 m. Jaltos (Krymo) ir Potsdamo konferencijose.

legendinis senovės graikų mitologijos herojus, Itakės karalius. Penelopės vyras. Grįždamas iš Trojos karo, patyrė gausybę neįtikėtinų nuotykių, kuriuos aprašė Homeras „Odisėjoje“.

(m. 493), Vakarų Romos imperijos kariuomenės germanų būrių vadas, pirmasis barbarų kilmės italijos karalius (476-493).

XV a. pab.-XIX a. pr. Lietuvos didikų ir kunigaikščių (nuo 1783) giminė. Svarbiausios valdos buvo Žemaitijoje ir Baltarusijoje.