Žodynas

(lot. Numidia), sen. sritis Š. Afrikoje tarp Kartaginos ir Mauritanijos (dab. Alžyro šiaurės rytų dalis), apgyventa berberų genčių, kurios buvo vadinamos numidais. III a. pr. Kr. Numidiją užkariavo Kartagina.

senovinių pinigų (dažniausiai monetų) rinkėjas ir tyrinėtojas.

(lot. numisma iš gr. nomisma – moneta):
1. pagalbinė istorijos mokslo šaka, tirianti monetas, jų kompleksus (pvz. lobius), monetų kalimo istoriją, pinigų apyvartą pagal monetas, piniginius lydinius ir kitus su monetomis susijusius dalykus (monetų kalimo štampus, dokumentus);
2. monetų kolekcionavimas.

(lot. nuntius – pasiuntinys), nuolatinis diplomatinis Vatikano atstovas užsienio valstybėje, atitinkantis kitų valstybių diplomatinių atstovų – ambasadorių – rangą.

1775-1789, 1793-1794 m. aukščiausioji ATR vykdomosios valdžios institucija.

(Nepriklausomų Valstybių Sandrauga; rus. Sojuz Nezavisimych Gosudarstv), valstybių sąjunga, susikūrusi žlugus SSRS.

(Friedrich Nietzsche; 1844-1900), vokiečių filosofas, kurio idėjomis pasinaudojo nacizmo ideologai.

(angl. Organization of Arab Petroleum Exporting Countries – Naftą eksportuojančių arabų šalių organizacija), tarptautinė tarpvyriausybinė organizacija, kurią 1968 įkūrė Saudo Arabija, Libija ir Kuveitas. Tikslas – ginti narių interesus, numatyti bendradarbiavimo naftos versle būdus.

(vok. Ober-Ost), administracinis teritorinis vienetas, 1915 m. sudarytas Vokietijos Rytų fronto kariuomenės okupuotose žemėse.

(lot. objectus – daiktas, reiškinys), reiškinys, paverstas žmogaus praktinės ir pažintinės veiklos dalyku.

(lot. obscurans – užtemdantis), atgyvenusios pažiūros, priešiškumas mokslui, švietimui, pažangai.

(1800-1838), vienas žymiausių ginkluoto indėnų pasipriešinimo JAV valdžiai (1835-1842) vadų. Kovojo prieš seminolų perkėlimą iš Floridos į Arkanzasą.

(gr. ochlokratia iš ochlos – minia, prastuomenė + kratos – valdžia), senovės Graikijoje vartotoje valdymo formų klasifikacijoje – įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia.

(gr. ōchros – blyškus, gelsvas), gamtinė mineralinė dažomoji medžiaga, purūs dulkiški milteliai, kuriais buvo piešiama ant urvų sienų, barstomi mirusieji, dažomi kūnai, drabužiai ir ginklai.

Lenkijos-Vokietijos siena palei Oderio ir Neisės upes, nustatyta 1945 m. Jaltos (Krymo) ir Potsdamo konferencijose.

legendinis senovės graikų mitologijos herojus, Itakės karalius. Penelopės vyras. Grįždamas iš Trojos karo, patyrė gausybę neįtikėtinų nuotykių, kuriuos aprašė Homeras „Odisėjoje“.

(m. 493), Vakarų Romos imperijos kariuomenės germanų būrių vadas, pirmasis barbarų kilmės italijos karalius (476-493).

XV a. pab.-XIX a. pr. Lietuvos didikų ir kunigaikščių (nuo 1783) giminė. Svarbiausios valdos buvo Žemaitijoje ir Baltarusijoje.

(m. 1709), Žemaitijos seniūnas, nuo 1703 m. – LDK lauko etmonas. 1700 m. jo vadovaujama konfederatų kariuomenė prie Valkininkų sumušė Sapiegų kariuomenę.

(1765-1833), Lenkijos ir Lietuvos politikas, kompozitorius, vienas 1794 m. sukilimo vadovų, LDK atkūrimo iniciatorius XIX a. pradžioje.

(gr. oikumenē iš oikeō – apgyvendinu), sen. graikų požiūriu, gyventi tinkamos Žemės sritys. Vėliau reiškė civilizuotą pasaulį, toms pačioms kultūrinėms vertybėms ir etinėms normoms paklūstančias giminingas visuomenes.

(lot. occupatio – užėmimas), laikinas kitos valstybės teritorijos (ar jos dalies) užėmimas ir faktinis valdymas. 

(m. apie 912), Kijevo Rusios kunigaikštis. Manoma, kad buvo Riuriko giminaitis.

Gediminaičių dinastijos Slucko kunigaikščių giminė. Stačiatikiai ir stačiatikybės globėjai, Ponų tarybos nariai.

(1389-1455), Krokuvos vyskupas. Aršus Vytauto Didžiojo karūnavimosi Lietuvos karaliumi ir savarankiškos LDK idėjos priešininkas.

(apie 894-969), Kijevo didžioji kunigaikštienė (nuo 945). Igorio žmona.

valdymo forma, kai valstybės valdžia priklauso nedidelei, dažniausiai ekonomiškai galingiausių žmonių, grupei. Šį terminą pirmieji panaudojo Aristotelis, Platonas.

(gr. Olympos, lot. Olympus), sen. graikų mitologijoje – kalnas Tesalijoje, dievų (olimpiečių) buveinė.

(gr. Olympias), laiko skaičiavimo sistema sen. Graikijoje. Olimpiadą sudarė 4 metų ciklas tarp dvejų olimpinių žaidynių.

1. sen. graikų dievai, gyvenantys Olimpo kalne;
2. olimpinių žaidynių dalyviai.