Žodynas

(1353-1335 pr. Kr.), Egipto karalius Amenchotepas IV, šiuo vardu pasivadinęs Atono (Saulės disko dievo) garbei. Neilgai tetrukusia Egipto religijos reforma šis karalius Atono kultu pakeitė Amono Ra ir visus kitus kultus. Pastatė naują didingą sostinę Achetatoną (dabartinę Amarną).

(lot. edictum – įsakymas, paskelbimas):
1. sen. Romos magistrato (pretoriaus, konsulo), provincijos gubernatoriaus normatyvinis aktas, skelbiamas pradedant eiti pareigas ir galiojantis per visą jo kadenciją kaip veiklos programa;
2. karaliaus, imperatoriaus normatyvinis aktas.

valstybinė Lenkijos ir Lietuvos valstybės švietimo reikalų įstaiga, įkurta 1773 m. uždarius jėzuitų ordiną, ligi tol vadovavusį švietimui. Pirmuoju pirmininku paskirtas Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis. Tai buvo pirmoji pasaulietinė švietimo ministerija Europoje.

istorijos mokslo šaka, tyrinėjanti Egipto, ypač senovės, istoriją, kalbą, kultūrą.

1. mirties bausmės, teismo sprendimo vykdymas;
2. valstybinis bei ūkinis sąjūdis XVI a. Lenkijoje ir LDK. Reikalauta, kad mokesčius mokėtų dvasininkai, būtų atgauti įkeisti valstybės dvarai, į Lenkiją būtų įjungta Silezija ir Prūsija, o su LDK įgyvendinta unija. Taip pat reikalauta pertvarkyti teismus bei pripažinti bajorų teises dalyvauti valstybės valdyme. Egzekucininkams pavyko visiškai įgyvendinti tik valstybės dvarų atgavimo reikalavimą. Todėl vėliau egzekucija imta vadinti tik šį vieną reiškinį.

(lot. exsecutio – įvykdymas), žr. valdžia (vykdomoji).

(gr. gamos – vedybos), pirmykštės visuomenės paprotys, draudęs santuokas tarp tos pačios giminės vyrų ir moterų.

XVI-XVII a. LDK bajorai, nepanorėję likti gyventi tose žemėse, kurios per XVI-XVII a. karus atiteko rusų valstybei. Jie grįžo į tas žemes, kurias toliau valdė LDK.

(Edivydas), XIII a. lietuvių kunigaikštis, veikiausiai Dausprungo sūnus, Mindaugo brolėnas ir Tautvilo brolis. Spėjama, kad iki 1239 m. valdė Smolenską.

(vok. Livlandische Reimchronik), vienas svarbiausių XIII a. Lietuvos istorijos šaltinių (apima XII a. vid.-1290 m.). Parašyta eilėmis senąja vokiečių kalba XIII a. pab.

(Dwight David Eisenhower; 1890-1969), JAV generolas, prezidentas (1953-1961). II pasauliniame kare vadovavo JAV kariuomenei Europoje, sąjungininkų kariuomenei Š. Afrikoje. 1945-1948 m. vadovavo generaliniam štabui, 1950-1952 m. NATO ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.

(gr. eklektikos – išrenkantis):
1. meninė savybė, būdinga dailės objektams, kurių išraiškos būdai ar formos elementai yra perimti iš kitų stilių ar kūrėjų ir suderinti kompiliacijos būdu. Atsirado vėlyvojoje antikoje, plėtota XVI a. Karačių akademijoje Bolonijoje. Ypač buvo paplitusi manierizmo, akademizmo, postmodernizmo dailėje;
2. reiškinys, būdingas XIX a. architektūrai ir dailei. Teoriškai grindžiamas romantizmo iškeltu istorizmo principu. Rėmėsi estetikos principu, teigiančiu, kad grožis yra įvairus, todėl, norint sukurti tobulą kūrinį, reikia derinti skirtingas jo apraiškas.

(gr. ekklēsia), tautos susirinkimas Atėnuose. Teisę joje dalyvauti turėjo visi Atėnų piliečiai, sulaukę 20 metų amžiaus. Eklesijos kompetencijai priklausė pareigūnų rinkimas, užsienio politikos, kariuomenės, pilietybės suteikimo, o kai kada ir teismų bei teisingumo klausimai.

XVI-XVIII a. LDK valstybinis dvaras, iš kurio gaunamos pajamos buvo skiriamos valdovo rūmų išlaikymui. Nuo 1589 m. LDK buvo 6 ekonomijos: Alytaus, Bresto, Gardino, Kobrino, Mogiliovo, Šiaulių.

(gr. oikonomikē (techne) – ūkininkavimo menas):
1. kurios nors visuomeninės santvarkos gamybos būdo pagrindai;
2. šalies ūkio šakos, pvz., pramonės, žemės ūkio, transporto, prekybos, ar mažesnio ūkinio vieneto ūkinė būklė;
3. mokslas, tiriantis gamybinius santykius tam tikroje visuomeninės gamybos ir mainų sferoje, pvz., pramonės ekonomika;
4. ūkinių vienetų, tarpusavyje susijusių gamybiniais, vartojimo, mainų, finansiniais ir kitais ryšiais, sistema.

valstybės ar valstybių grupės izoliavimas, atkirtimas nuo žaliavų šaltinių, trukdymas įvežti ir išvežti prekes. Blokadą paskelbusios valstybės nutraukia prekybos, finansų ryšius su blokuojamomis valstybėmis. Gali būti visuotinė ar dalinė.

(ESPT), organizacija, 1949-1991 m. koordinavusi socialistinio bloko valstybių ekonomiką – gamybą, resursų paskirstymą. Būstinė buvo įsikūrusi Maskvoje.

(lot. excommunico – pašalinu iš bendruomenės), atskyrimas nuo Bažnyčios, griežčiausia bausmė tikinčiajam: nusidėjėlis (nepaklusęs popiežiui karalius ar eretikas) pašalinamas ir bažnytinės bendruomenės.

(lot. expansio – plėtimas, skleidimas), valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.

XX a. pirmos pusės meno kryptis. Susiformavo Vokietijoje. Būdinga pažiūra į meną kaip į kūrėjo pasaulėjautos išraišką. Ekspresionizmo dailei būdingas vaizdo suplokštinimas, išraiškingos spalvos, architektūrai – sudėtingas pastatų planas, netaisyklingos formos, emocingumas.

(lot. extremus – kraštutinis), vadovavimasis kraštutinėmis pažiūromis bei siekimas jas įgyvendinti kraštutinėmis priemonėmis. Dažniausiai reiškiasi politikoje.

(isp. el dorado – „paauksuotasis“), legendinė, aukso pilna šalis, kurios ilgai ir nesėkmingai nuo XVI a. ieškojo europiečiai.

ATR seimas, šaukiamas valdovui rinkti. Jį sudarydavo senato ir bajorų atstovai. Elekcinis seimas parinkdavo kandidatą, nustatydavo valdymo sąlygas.

(lot. elector – rinkėjas), visuma rinkėjų, balsuojančių už kurią nors partiją parlamento, prezidento ar vietinės savivaldos rinkimuose.

(pranc. elite – geriausias, rinktinis), rinktinė visuomenės dalis, kuriuo nors atžvilgiu išsiskirianti iš kitų.

(Elizabeth I; 1533-1603), Anglijos karalienė. Henriko VIII ir jo antrosios žmonos A. Bulin duktė. Anglijos sostą užėmė po sesers Marijos mirties 1558 m. Tai paskutinė Tiudorų dinastijos karalienė.

(isp. embargo – uždraudimas), draudimas įvežti į kurią nors šalį arba išvežti iš kurios nors šalies prekes, auksą, vertybinius popierius. Tam tikra ekonominės blokados forma. Pvz., Jungtinių Tautų Organizacija embargą taiko prieš valstybes agresores.

(lot. emigratio – išsikėlimas), žmonių išsikėlimas dėl ekonominių, politinių, religinių priežasčių iš tėvynės į kitas valstybes. Gali būti savo noru arba prievartinė.

asmuo, išsikėlęs gyventi į kitą šalį, išeivis. Emigruojama dėl ekonominių, politinių, religinių ir kt. priežasčių nuolat arba laikinai gyventi.

(arab. amir – valdovas, viešpats), musulmonų šalyse valdovo arba valdančiajai dinastijai priklausančio asmens titulas.

musulmonų teritorija (valstybė), valdoma emyro, dažnai jungianti civilinę ir kariną valdžią. Dabartinėje Jungtinių Arabų Emyratų valstybėje nė vienas iš ją sudarančių valstybių vadovų nesivadina emyru – jie visi yra šeichai.

(lot. emissarius – pasiuntinys), asmuo, valdžios ar politinės partijos organizacijos siunčiamas į kitą kraštą su slapta misija.

(lot. emissio – išleidimas), pinigų ir vertybinių popierių išleidimas į apyvartą. Viena svarbiausių valstybinių bankų funkcijų.

telegramos klastotė, Prūsijos kanclerio O. fon Bismarko panaudota karui su Prancūzija sukelti.

XVIII a. įvairių sričių prancūzų mokslininkai filosofai, rašytojai, dalyvavę daugiatomio leidinio „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ rengime. Darbui vadovavo D. Didro. 1751-1780 m. išleisti 35 enciklopedijos tomai.

XIX a. pab.-XX a. pr. lenkų tautinė demokratų partija (Narodowa demokracja – ND), aktyviai veikusi Vilniaus krašte.

(gr. Aineias, lot. Aeneas), sen. graikų ir romėnų mitų personažas, romėnų mitologijoje laikomas Romos įkūrėjų Romulo ir Remo protėviu.

(lot. aeneus – varinis + gr. lithos – akmuo), pereinamasis laikotarpis iš neolito į žalvario amžių. Svarbiausias požymis – greta akmeninių darbo įrankių ir ginklų pradėta vartoti variniai bei tauriųjų metalų dirbiniai. Daugelio tyrinėtojų nuomone, terminas vartotinas tik vario metalurgiją pažinojusioms kultūroms apibūdinti, pvz., Art. Rytuose apie VI-IV t-metį pr. Kr., Balkanuose - V-III t-metį pr. Kr. Lietuvoje išskirti šį laikotarpį kol kas nėra pagrindo.

(Friedrich Engels; 1820-1895), vokiečių verslininkas, socialistas, marksizmo teoretikas. 1848 m. kartu su K. Marksu parašė „Komunistų partijos manifestą“, kuris tapo vienu didžiųjų visų laikų revoliucinių traktatų.

vienas svarbiausių šumerų ir akadų dievų, vandens, išminties, pranašysčių, pasaulio pagrindų dievas, gyvybės žemėje kūrėjas, tvarkos ir civilizacijos globėjas. Dievų triados (Enkis, Anus ir Enlilis) narys. Pagrindinis kulto centras – Eridu miestas. Babilone tapatintas su Ea.