Žodynas
Mokyklinis istorijos terminų žodynas
Terminas | Paaiškinimas |
---|---|
Emisija | (lot. emissio – išleidimas), pinigų ir vertybinių popierių išleidimas į apyvartą. Viena svarbiausių valstybinių bankų funkcijų. |
Emso depeša | telegramos klastotė, Prūsijos kanclerio O. fon Bismarko panaudota karui su Prancūzija sukelti. |
Emyras | (arab. amir – valdovas, viešpats), musulmonų šalyse valdovo arba valdančiajai dinastijai priklausančio asmens titulas. |
Emyratas | musulmonų teritorija (valstybė), valdoma emyro, dažnai jungianti civilinę ir kariną valdžią. Dabartinėje Jungtinių Arabų Emyratų valstybėje nė vienas iš ją sudarančių valstybių vadovų nesivadina emyru – jie visi yra šeichai. |
Enciklopedistai | XVIII a. įvairių sričių prancūzų mokslininkai filosofai, rašytojai, dalyvavę daugiatomio leidinio „Enciklopedija, arba Aiškinamasis mokslų, menų ir amatų žodynas“ rengime. Darbui vadovavo D. Didro. 1751-1780 m. išleisti 35 enciklopedijos tomai. |
Endekai | XIX a. pab.-XX a. pr. lenkų tautinė demokratų partija (Narodowa demokracja – ND), aktyviai veikusi Vilniaus krašte. |
Enėjas | (gr. Aineias, lot. Aeneas), sen. graikų ir romėnų mitų personažas, romėnų mitologijoje laikomas Romos įkūrėjų Romulo ir Remo protėviu. |
Eneolitas | (lot. aeneus – varinis + gr. lithos – akmuo), pereinamasis laikotarpis iš neolito į žalvario amžių. Svarbiausias požymis – greta akmeninių darbo įrankių ir ginklų pradėta vartoti variniai bei tauriųjų metalų dirbiniai. Daugelio tyrinėtojų nuomone, terminas vartotinas tik vario metalurgiją pažinojusioms kultūroms apibūdinti, pvz., Art. Rytuose apie VI-IV t-metį pr. Kr., Balkanuose - V-III t-metį pr. Kr. Lietuvoje išskirti šį laikotarpį kol kas nėra pagrindo. |
Engelsas Frydrichas | |
Enkis | vienas svarbiausių šumerų ir akadų dievų, vandens, išminties, pranašysčių, pasaulio pagrindų dievas, gyvybės žemėje kūrėjas, tvarkos ir civilizacijos globėjas. Dievų triados (Enkis, Anus ir Enlilis) narys. Pagrindinis kulto centras – Eridu miestas. Babilone tapatintas su Ea. |
Enlilis | vienas svarbiausių šumerų ir akadų dievų, atmosferos, vėjų, vaisingumo, gamtos stichijų dievas, kultūros ir civilizacijos skleidėjas, žmonių globėjas, kartais pasireiškiantis ir negatyviai (užleidžia tvaną, sausras), taigi ir naikinimo, karo jėgų dievas. Dievų triados (Enlilis, Anus ir Enkis) narys, dažnai lenkiantis tėvą Anų savo reikšme. Pagrindinis kulto centras – Nipūras. |
Epas | (gr. epos – žodis), didelės apimties, dažnai eiliuotas kūrinys arba kūrinių ciklas istorine ar mitologine tema. Seniausias graikų poezijos žanras, parašytas hegzametru. Seniausias herojinis pas – Homero „Iliada“ ir „Odisėja“. |
Epocha | gamtos, visuomenės raidos laikotarpis, turintis kokių nors būdingų bruožų (pvz., neolito epocha, Napoleono epocha). |
Era | (lot. aera – momentas, nuo kurio skaičiuojami metai): |
Erazmas Roterdamietis | (Erasmus Roterdamus; 1469-1536), Nyderlandų dvasininkas humanistas, teologijos mokslų daktaras. Savo knygose kritikavo žmonių tamsumą, visuomenės trūkumus, aukštino laisvą, protingą žmogų. Išleido sentencijų, posakių, priežodžių, patarlių rinkinį. Didžiausias darbas – Naujojo Testamento vertimas į lotynų kalbą. 1509 m. parašė satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“, vėliau dialogų rinkinį „Laisvi pokalbiai“. Iš filosofinių veikalų reikšmingiausi – „Kristaus kario vadovas“, „Krikščioniškojo vadovo auklėjimas“. |
Erchercogas | (vok. Erzherzog), Austrijos monarcho titulas XV-XIX a. 1804-1918 m. - Austrijos princų titulas. |
Erezija | (gr. hairesis – mokykla, mokymas; atskala), religinis judėjimas, atskilęs nuo oficialiosios Bažnyčios doktrinos ir skelbiantis jai prieštaraujančias pažiūras. |
Ermitažas | valstybinis dailės, kultūros ir istorijos muziejus Sankt Peterburge. Vienas iš didžiausių pasaulio muziejų. Įsteigtas 1764 m., kai Jekaterina II Berlyne nusipirko 225 paveikslų kolekciją. XIX a. jame pradėti kaupti ir archeologiniai radiniai. Turtingiausios – priešistorės, senovės Rytų, senovės Egipto, Antikos, Viduramžių ir Rusijos kultūrų, Europos meno kolekcijos. |
Erodas Didysis | (apie 73-4 pr. Kr.), Judėjos karalius (37-4 pr. Kr.). |
Eschilas | (Aischilas; gr. Aischylos, lot. Aeschylus; 525 pr. Kr.-456 pr. Kr.), graikų tragedijos klasikas. |
Esenai | (gr. Essenoi), religinė žydų sekta, egzistavusi Palestinoje II a. pr. Kr.-I a. po Kr. |
Estai | finougrų tauta, kalbanti estų kalba. Estų etninį branduolį sudarė vietinės Pabaltijo suomių gentys su įsiliejusiais į jų sudėtį baltų, šiaurinių germanų ir rytų slavų elementais. XI-XIII a. susiformavo estų tautybė |
Etmonas | XV-XVIII a. LDK kariuomenės vadas. Pareigybė ir titulas atsirado XV a. pab. Buvo du etmonai: didysis (iki 1569 m. vadintas krašto etmonu) ir kiemo (arba dvaro), vėliau vadintas lauko etmonu. Per karą didysis etmonas buvo vyriausiasis vadas. |
Etmono teismas | LDK teismo institucija (XVI a.-1764 m.), veikusi karo arba kariuomenės rinkimo, jos žygiavimo ar stovyklavimo metu. Sprendė karių bylas dėl nusikaltimų (karo tarnybos vengimo, pabėgimo iš kovos lauko, plėšikavimo, smurtinio užpuolimo, sužeidimo ar nužudymo), o taip pat ir dėl žalos civiliams asmenims. |
Etnocentrizmas | savosios etninės grupės laikymas pranašesne už kitas. Kitoms etninėms grupėms stengiamasi primesti savąsias vertybes. |
Etnogenezė | (tauta + kilmė), tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymas. |
Etnografija | savarankiška istorijos mokslo šaka, tirianti tautų (etnosų) ir kitų etninių bendrijų materialinę ir dvasinę kultūrą, tradicijas, buities bruožus. |
Etruskai | (lot. etrusci), Antikos tauta, kuri gyveno šiaurės vidurio Italijoje dabartiniuose Toskanos, Umbrijos ir Lacijaus regionuose. Šiame regione etruskų kultūra randama tarp 800 m. pr. Kr. ir 100 m. pr. Kr. Vėliau juos užkariavo romėnai ir įjungė į savo valstybę. |
Eufemizmas | švelnesnis, neutralesnis posakis, pavartotas vietoj šiurkštaus ar nešvankaus, pvz., „blogai kvepia“ vietoj „dvokia“, „atimti gyvybę“ vietoj „nužudyti“. |
Eunuchas |
(gr. eunuchos – guolio saugotojas), savanoriškai arba už bausmę kastruotas vyras, haremų ir kitų moterims skirtų patalpų sargybinis bei tarnas arba valdovo rūmininkas Vid. Rytuose ir Kinijoje. Paprotys turėti unuchus žinomas nuo seno. Jų buvo Achemenidų Persijoje, Kinijoje (iki XX a. pr.), Romos, Bizantijos imperatorių rūmuose, islamo šalyse. Eunuchai dažnai įgydavo didelį pasitikėjimą, politinę įtaką ir valdžią, tapdavo valdovo draugais ir patarėjais, netgi ministrais, generolais ir admirolais. Musulmonų valstybių centruose eunuchai politiškai klestėjo nuo VIII a. vid., kaip patarėjai išnyko XX a. pr., žlugus Osmanų imperijai, kurioje vyriausiasis eunuchas sultono valdžios struktūroje užėmė trečią vietą – po didžiojo vizirio ir mufčio. Kinijoje eunuchai kartais įgydavo didesnę galią negu imperatoriai ir sėkmingai valdydavo šalį.
|