Žodynas

(isp. Falange Española), kraštutinė dešinioji Ispanijos politinė partija. Ją 1933 m. įkūrė Chose Antonijas Primo de Rivera. F. Franko diktatūros metais – vienintelė valdančioji partija. Falangos ideologija (nacional-sindikalizmas) istoriškai artima Italijos fašizmui, kurio pagrindas – korporatyvizmas. Pats partijos įkūrėjas neigė, kad jo įkurta partija yra fašistinė.

(1898), pirmasis imperializmo laikotarpio karas dėl kolonijų perdalijimo.

Rusijos imperijoje apskrities policijos viršininkas.

sen. akadų, babiloniečių, asirų vaisingumo, meilės, karo deivė. Ištarės kultas buvo paplitęs daugelyje Art. Rytų tautų: šumerai ją garbino Inanos, finikiečiai – Astartės vardu.

mokslas, aiškinantis žmonijos praeitį, visuomenės raidos procesus.

terminą pirmą kartą pavartojo Volteras 1756 m. Istorijos filosofijai priklauso: 1. istorijos logika – istorijos mokslo prielaidų, sąvokų bei metodų nagrinėjimas; 2. istorijos metafizika – istorinio žmonijos vyksmo esmės, priežasčių, veiksnių, dėsnių, prasmės bei tikslo aiškinimas. Istorijos filosofiją sudaro dvi dalys – istoriosofija ir istorika.

žmonės ir visa tai ką jie mąstė, kalbėjo ir darė nuo pat jų atsiradimo.

visi objektai, kaip nors susiję su žmonių veikla, tai yra visa tai, kas gali liudyti žmonijos praeitį ir patirtį.

istorijos filosofijos dalis, tyrinėjanti istoriografijos teoriją.

1. mokslas apie istorijos mokslo raidą;
2. istorijos mokslo darbų visuma.

istorijos filosofijos dalis, tirianti istorinės būties teoriją. Kelia klausimus apie pačią istoriją: koks jos modelis, kokios jos varomosios jėgos ir t. t.

1. filosofinis istorigrafijos pricipas, teigiantis, kad istorijos raidą visų pirma lemia politiniai įvykiai, o šiuos – jų dalyvių įsitikinimai, interesai ir sprendimai;
2. XIX a.-XX a. pr. meno (daugiausia architektūros) kryptis ir principas, pagrįstas praeities stilių formų kartojimu.

žr. Atributinė kompetencija.

1815 m. Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, dalį teritorijos perdavus valdyti Austrijai, prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. Nei 1820 m., sukilimų, nei 1830 m. ir 1848 m. revoliucijų metu sukurti vieningos Italijos nepavyko. Tik iškilus ir sustiprėjus Pjemonto-Sardinijos karalystei, jos ministru pirmininku tapus Kamilui Kavūrui, 1859 m. buvo laimėtas karas prieš Austriją. 1860 m. prie Pjemonto-Sardinijos buvo prijungta Toskana, Modena, Parma, kilo sukilimai pietinėse Italijos kunigaikštystėse. Dž. Garibaldžio vadovaujami sukilėliai išvijo Abiejų Sicilijų karalių Pranciškų II. 1861 m. Italijos parlamentas išrinko Pjemonto valdovą Viktorą Emanuelį II Italijos karaliumi. 1870 m. prie Italijos buvo prijungta Popiežiaus sritis, Roma paskelbta karalystės sostine.

(1440-1505), Maskvos didysis kunigaikštis (nuo 1462). Vasilijaus II sūnus. Prijungė prie Maskvos Jaroslavlio ir Rostovo kunigaikštystes, Novgorodo žemę, Tverės kunigaikštystę ir kai kurias kitas žemes. 1480 m. nutraukė ryšius su Aukso Orda, už tai pramintas Šventuoju.

(1530-1584), pirmasis Rusijos caras (nuo 1547). Vasilijaus III sūnus.

(1882-1970), lietuvių gamtininkas, biologijos mokslų daktaras. 1919 m. Kaune įsteigė Gamtos tyrimo stotį su muziejumi, buvo jos vadovas. 1929 m. T. Ivanausko iniciatyva buvo įteigta Ventės rago ornitologinė stotis, 1937 m. – Žuvinto rezervatas, 1938 – Kauno zoologijos sodas.

(1810-1881), švietėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas, rašytojas, vertėjas, leksikologas.

(1908-1971), lietuvių istorikas, vienas JAV leistos „Lietuvių enciklopedijos“ (dar vad. „Bostono enciklopedja“) autorių.

(VIII-VII a. pr. Kr.), sen. žydų religinis veikėjas, Biblijos personažas, vienas iš keturių didžiųjų pranašų. Skelbė monoteistinio judaizmo ir teokratinės valstybės valdymo principus.

LDK valstybinė institucija, kuri rūpinosi iždo reikalais. Veikė XVIII a. antroje pusėje. Sudarė 16 narių, renkamų Seimo, kuriam buvo atskaitinga. Rūpinosi LDK iždo pajamomis, transportu, pramonės ir prekybos plėtimu, sprendė finansų ir prekybos bylas bei ginčus.

sen. egiptiečių dangaus deivė, šeimos, ištikimybės, motinystės, gimdyvių, burtų, vaisingumo globėja, mirusiųjų užtarėja. Ozyrio žmona ir Horo motina. Helenizmo laikais Izidės kultas išplito Art. Rytuose, Azijoje, Graikijoje, Romoje.

sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.