Žodynas

specifinė agrarinė reforma – prievartinis žemės ir kito turto atėmimas iš valstiečių ir jų suvarymas į didelius ūkius (kolūkius ir tarybinius ūkius) SSRS 1929-1932 m.

(Helmut Kohl; g. 1930), Vokietijos politikas. 1982-1990 m. Vakarų Vokietijos, 1990-1998 m. suvienytos Vokietijos kancleris. Vadovavo abiejų Vokietijos valstybių suvienijimo politikai.

(1837-1863), 1863 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis, rinktinės vadas.

(lot. Colosseum), didžiausias (apie 50 tūkst. vietų) senovės Romos amfiteatras, žymiausias monumentaliosios statybos paminklas.

(lot. coloni), smulkūs laisvieji nuomininkai, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu už pinigus ar produktus nuomoję žemę iš žemvaldžių bei nustatytą dienų skaičių dirbę nuomotojų žemę.

silpniau išsivysčiusių kraštų grobimo ir ekonominio išnaudojimo politika.

(lot. colonia iš colere – apgyventi):
1. šalis, esanti kitos valstybės (metropolijos) valdžioje ir neturinti politinio bei ekonominio savarankiškumo;
2. persikėlusių iš vienos šalies į kitą išeivių apgyventa vieta;
3. vienos tautybės asmenų, gyvenančių kitoje šalyje arba užsienio mieste ir išlaikančių savo kalbą, kultūrą, visuma (pvz., Čikagos lietuvių kolonija).

imperija, valdanti kolonijas.

Europos industrinių valstybių politinis ir ekonominis skverbimasis į užjūrio kraštus iki I pasaulinio karo. Ekspansijos motyvai kiekvienu atveju gana įvairūs: misionierių idėjos, rinkos užvaldymas, žaliavų užsitikrinimas, emigracija, valstybės prestižo politika, strateginiai saugumo interesai.

gyventojas, atsikėlęs iš kitos valstybės, kolonijos gyventojas.

žmonių masinis persikėlimas gyventi į kitas teritorijas. Skirstoma į išorinę ir vidinę, kai keliamasi į tos pačios šalies neapgyvendintus kraštus.

(gr. kolossos), milžiniška dievo, didvyrio, valdovo statula.

(santr. iš kolektyvinis ūkis), didelė SSRS žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir kolektyviniu jų narių – kolūkiečių – darbu.

(it. Cristoforo Colombo; 1451-1506), italų kilmės Ispanijos jūrininkas, Amerikos atradėjas (1492).

dramos žanras, kuriame išjuokiamos žmogaus ydos ir silpnybės.

(lot. comitia), tautos susirinkimai sen. Romoje.

(III Internacionalas; rus. Komintern – komunistų internacionalas), tarptautinė komunistų partijų organizacija, veikusi 1919-1943 m. Maskvoje.

(lot. commissarius – įgaliotinis):
1. pareigūnas, turintis specialius tarnybinius vyriausybės įgaliojimus. Pvz., Rusijoje po bolševikų perversmo 1917 m. ministrai pakeisti liaudies komisarais, ministerijos – komisariatais;
2. Europos Komisijos narys, skiriamas 5 metams kiekvienos ES valstybės vyriausybės, atskaitingas Europos Parlamentui.

(pilnas pavadinimas – Visasąjunginė Lenino komunistinė jaunimo sąjunga; VLKJS), SSRS visuomeninė politinė jaunimo organizacija, veikusi 1918-1991 m.

(lot. Lucius Aurelius Commodus; 161-192), Romos imperatorius (180-192).

(lot. competens – tinkamas, nusimanantis):
1. visuma kurios nors institucijos ar pareigūno teisių ir pareigų, nustatytų konstitucijoje ar tos institucijos statute;
2. klausimų ar reiškinių sritis, su kuria kas gerai susipažinęs.

1. I pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos paliaubos su Prancūzija, D. Britanija, JAV ir kt. antivokiškos koalicijos valstybėmis, pasirašytos 1918 m. lapkričio 11 d. prancūzų maršalo Fošo vagone-salone Kompjeno miške Prancūzijoje. Ji numatė, kad vokiečiai turi nedelsdami išvesti kariuomenę iš okupuotų teritorijų, pirmiausia Elzaso ir Lotaringijos, atitraukti kariuomenę iš dešiniojo Reino kranto ir sukurti ten demilitarizuotą zoną, perduoti povandeninius laivus, didžiąją dalį karinio jūrų bei prekybinio laivyno sąjungininkams, paleisti karo belaisvius, anuliuoti Brest-Litovsko taiką;
2. Prancūzijos vyriausybės paliaubos su Vokietija, pasirašytos Kompjeno miške 1940 m. birželio 22 d. A. Peteno vyriausybė sutiko atiduoti Vokietijai ~2/3 Prancūzijos teritorijos, nuginkluoti ir demobilizuoti Prancūzijos kariuomenę (išskyrus dalinius tvarkai palaikyti), padengti išlaidas, susijusias su okupacinės vokiečių kariuomenės išlaikymu. Likusią Prancūzijos dalį buvo pavesta valdyti prohitlerinei Peteno vyriausybei, įsikūrusiai Viši mieste. 1944 m. išvadavus Prancūziją, paliaubos neteko galios.

(lot. compromissum – abipusis pasižadėjimas), priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas, pasiektas abipusėmis nuolaidomis.

(lot. communis – bendras):
1. bendru uždarbiu, nuosavybe besinaudojanti žmonių bendruomenė;
2. viduramžiais savivaldą turinti miesto bendruomenė.

oficialus vyriausybės pranešimas, pareiškimas.

komunizmo ideologijos šalininkai. 

1848 m. Londone vokiečių kalba išleistas Karlo Markso ir Frydricho Engelso pirmas programinis komunistų dokumentas, kuriame išdėstytos svarbiausios marksizmo idėjos.

(lot. communis – bendras), viena įtakingiausių ir pražūtingiausių XX a. visuomeninių filosofijų. Sukurta K. Markso ir F. Engelso. SSRS ir socialistinio bloko šalyse įtvirtinta kaip „vienintelė teisinga visuomenės mokslinė“ teorija.

(1808-1839), 1830-1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis.

karo belaisvių, kalinių, režimo priešininkų sutelkimo, izoliavimo ir represijų vieta. II pasaulinio karo metais tai buvo žydų ir kitų tautų gyventojų naikinimo vieta. Daug koncentracijos stovyklų buvo SSRS, jose bolševikų valdžia laikė kitaminčius.