Žodynas

(kryžiaus karai), XI a. pab.-XIII a. Vak. Europos krikščioniškųjų valstybių karai, kuriais buvo siekiama iš musulmonų atkariauti krikščionių šventas vietas Palestinoje. Inicijavo ir organizavo omos popiežiai, siekdami susigrąžinti po Krikščionių bažnyčios skilimo 1054 m. prarastą įtaką Rytuose. Iš viso buvo suorganizuoti 8 žygiai.

(teutonų ordinas, vokiečių ordinas; ofic. Vokiečių namų Jeruzalėje ligoninės šventosios Marijos brolių ordinas), karinė vienuolių organizacija rytų Pabaltijyje, jos valstybė. Ordino užuomazga buvo kryžiaus žygio į Palestiną dalyvių vokiečių ligoninės brolija, Brėmeno ir Liubeko pirklių įkurta 1190 m.

(gr. Xerxes), Persijos karalius 485-465 m. pr. Kr., Darėjo I sūnus. Numalšinęs sukilimus Egipte ir Babilonijoje, 480 m. pr. Kr. surengė karo žygį į Graikiją. Nugalėjęs prie Termopilų perėjos, buvo sumuštas prie Salamino ir Platėjos. 465 m. pr. Kr. sąmokslininkų nužudytas.

kova prieš F. Batistos diktatūrą 1956-1959 m., atvedusi į valdžią radikalią ginkluotą F. Kastro vadovaujamą opoziciją.

(1858-1899), rašytojas, vienas žymiausių lietuvių tautinio atgimimo žadintojų, varpininkų judėjimo organizatorius, laikraščio „Varpas“ leidėjas, „Tautiškos giesmės“, tapusios Lietuvos himnu, autorius.

(James Cook; 1728-1779), anglų jūrininkas, keliautojas, Ramiojo vandenyno tyrinėtojas.

rasistinė slapta organizacija JAV. Susikūrė 1865 m. po pilietinio karo. Priešinosi vergijos panaikinimui ir reikalavimams suteikti lygias teises juodaodžiams. Išpuoliuose naudojo linčo teismą, terorizavo ne tik juodaodžius, bet ir juos palaikiusius baltaodžius amerikiečius. 1871 m. buvo uždraustas, bet savo veiklą tęsė pogrindyje.

slaptas vingiuotas kelias per pelkę, ežerą ar upę, grįstas medžiais ir akmenimis. Baltų kraštuose kūlgrindų būta 4-6 m pločio, 0,5 km ir daugiau ilgio. Jos dažniausiai vedė į piliakalnius. Prūsų gentys tiesė kūlgrindas jau pirmaisiais amžiais po Kristaus, o lietuviai daugiausiai ankstyvaisiais viduramžiais.

(Kalvin Coolidge; 1872-1933), JAV politikas, prezidentas (1923-1929).

Kulikovo lauke įvykęs Rusios ir mongolų-totorių kariuomenių mūšis 1380 m. rugsėjo 8 d. Dešiniajame Dono krante, prie Nepriadvos upės, rusų kariuomenė, vadovaujama Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio sutriuškino Aukso Ordos pajėgas.

Magdeburgo teisės atmaina. Atsirado 1233 m., kai Kryžiuočių ordino magistras suteikė Kulmui (Chelmnui) savivaldos teisę. Lietuvoje Kulmo teisę 1491 m. gavo Medininkai (dabartiniai Varniai), 1610 m. – Nida, 1693 m. – Juodkrantė.

(Chelmno žemė), istorinė baltų sritis prūsų ir lenkų žemių pasienyje (Vyslos ir jos dešiniųjų intakų Osos ir Drevencos tarpupyje). Svarbiausi centrai – Kulmas (Chelmnas) ir Torūnė.

(lot. cultura – apdorojimas, ugdymas, tobulinimas, vystymas), žmogaus aktyvios sąveikos su gamta ir visuomene, jo kūrybinių galių ir gebėjimų realizavimas materialinėms bei dvasinėms vertybėms kurti. Istoriškumo, socialumo ir etniškumo požiūriais kultūros sąvoka išreiškiama epochų, visuomeninių formacijų, tautų, visuomenės sluoksnių, materialinio ir dvasinio gyvenimo lygmenimis, taip pat įvairiomis žmonių veiklos (darbo, žemės ūkio, buities, kalbos, meno, fizine, elgesio, gyvensenos) sferomis.

žr. Didžioji proletarinė kultūrinė revoliucija.

žmonių gyvenamoje vietoje per ilgesnį laiką iš organinių, buitinių, statybinių, gamybinių liekanų susidarantis sluoksnis, laikomas pagrindiniu gyvenvietės požymiu.

(apie 1510-1545), vienas lietuvių raštijos pradininkų, kolegijos Vilniuje steigėjas, reformacijos sąjūdžio LDK dalyvis.

XIX a. viduryje-XX a. pirmoje pusėje – samdytas Lietuvos dvaro darbininkas.

mezolito laikotarpio archeologinė kultūra, pavadinta 1933-1937 m. tyrinėtos Kundos-Lamasmegio stovyklos vardu. Arealas apima Š. Lietuvą, Latviją, Estiją, Baltarusijos Padauguvį, P. Suomiją. Jai itin būdingi kauliniai ir rago dirbiniai. Titnago dirbiniai su labai išvystyta skeltine technika. Lietuvoje šiuo metu žinoma apie 20 Kundos kultūros stovyklų ir apie 40 radimviečių.

1. karo vadas, srities, žemės valdovas Lietuvos ir kitų kraštų feodalinėse visuomenėse;
2. aukštas bajorų titulas, paveldimas arba duodamas už pasižymėjimus; tą titulą turintis asmuo.

žr. Gomindanas.

Turkijos, Irako, Irano ir Sirijos pasidalytas kalnuotas apie 560 tūkst. km² kraštas, taip pat nedidelė sritis Armėnijoje. Gyventojų daugumą sudaro kurdai (per 20 mln.), kurie artimi iraniečiams, daugiausia musulmonai sunitai. Niekada nebuvo sukūrę savo valstybės, priklausė arabams, mongolams, osmanams.

(vok. Kurfürst), Šv. Romos imperijos dvasinis ar pasaulietinis kunigaikštis, turėjęs teisę kurfiurstų kolegijoje rinkti imperatorių.

Europos archeologinė kultūra, gyvavusi nuo 4500 iki 2500 m. pr. Kr.

popiežiaus vykdomosios valdžios organas – Vatikano administracinių įstaigų visuma. Susideda iš valstybės sekretoriato, valstybės reikalų tarybos, kongregacijų, sekretoriatų, tribunolų, žinybų.

istorinė Latvijos sritis į pietvakarius nuo Rygos įlankos. Apima Liepojos, Ventspilio, Kuldygos, Talsu rajonus, didesniąją dalį Saldaus ir Tukumo rajonų.

vakarų baltų gentis, gyvenusi Baltijos jūros pakrantėje. Iš bendro baltų kamieno išsiskyrė VI a. Rašytiniuose šaltiniuose minimi IX a. XIII a. pradžioje kuršius pavergė Kalavijuočių ordinas, o XVI a. kuršiai išnyko.

vienas svarbiausių II pasaulinio karo mūšių, vykęs 1943 m. liepos-rugpjūčio mėn.

(sen. pranc. corteisie – dvariškumas), riteriško elgesio taisyklės, propaguotos kurtuazinėje literatūroje. Platesne prasme – aukštoji, dvaro, riteriškoji kultūra. Sudėtiniai elementai – riterių turnyrai, damos kultas.

(Goleniščevas Kutuzovas Michailas; 1745-1813), rusų karvedys, nuo 1812 m. generolas feldmaršalas.

viduramžių pasaulietinės mokyklos aukštesnioji pakopa. Sudarė muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija. Pridėjus dar triviumą (gramatiką, retoriką ir dialektiką), susidarė 7 laisvieji menai – viduramžių išsilavinimo etalonas.