Žodynas
Mokyklinis istorijos terminų žodynas
Terminas | Paaiškinimas |
---|---|
Kanceliarija | 1. raštinė; |
Kancleris | (vok. Kanzler): |
Kandidatas | (lot. candidatus – baltai apsirengęs; sen. Romoje pretendentas į valstybės tarybą apsirengdavo balta toga), asmuo, pasiūlytas kokioms nors valstybinėms, visuomeninėms pareigoms ar tarnybai užimti arba pretenduojantis į tas pareigas. |
Kanosa | pilis Š. Italijoje, garsi tuo, jog Šv. Romos imperatorius Henrikas IV, pralaimėjęs kovą su popiežiumi Grigaliumi VII, pašalintas iš sosto ir ekskomunikuotas, 1077 m. pėsčiomis atėjo prie jos vartų ir labai nusižeminęs prašė popiežiaus atleidimo. Posakis „Eiti į Kanosą“ reiškia gėdingai kapituliuoti. |
Kantas Imanuelis | |
Kanų mūšis | mūšis netoli Kanų (P. r. Italijoje), kuriame 216 m. pr. Kr. Hanibalo vadovaujama Kartaginos kariuomenė sutriuškino romėnus, vadovaujamus konsulų Lucijaus Emilijaus Paulo ir Gajaus Terencijaus Varono. Po šios pergalės atsirado posakis Hanibal ad fortas (Hanibalas prie vartų), reiškiąs didelį pavojų valstybei. Kanų mūšis laikomas mūšio, per kurį apsupama ir sunaikinama visa priešo kariuomenė, klasikiniu pavyzdžiu. |
Kapetingai | (Capetiens), Prancūzijos karališkoji giminė ir dinastija, valdžiusi 987-1328 m. Dinastijos pradininkas Hiugas Kapetas. |
Kapitalas | (lot. capitalis – pagrindinis), sukauptos lėšos, kurias verslininkai gali investuoti į savo įmones ir kurių pagrindu (sėkmės atveju) gaunamas pelnas. |
Kapitalizmas | Socialinė ir ekonominė sistema, paremta privačia nuosavybe, asmens laisve ir laisvu sandorių sudarymu. Jai būdingi šie požymiai: 1) privati gamybos priemonių ir kito turto nuosavybė; 2) rinka reguliuoja ką, kiek, kaip ir kuo gaminti; 3) pagrindinė valstybės funkcija – garantuoti nuolatinę konkurenciją. |
Kapitolijus | 1. (lot. Capitolium), viena iš 7 Romos kalvų. Nuo VI a. pr. Kr. romėnų religinis centras. Jo reikšmė sunyko įsigalėjus krikščionybei; |
Kapitula | 1. katalikų vienuolių arba religinį riterių ordiną valdančių asmenų kolegija; |
Kapituliacija | (lot. capitulatio iš capitulo – susitariu tam tikrais punktais), šalies ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies pasidavimas nugalėtojui jo padiktuotomis ar sutartomis sąlygomis. Kapituliavusios šalies karinė amunicija, įtvirtinimai ir užimtos teritorijos pereina priešo žinion, o kareiviai tampa belaisviais. Kapituliacija gali būti ir besąlygė (pvz., 1945 Vokietija ir Japonija turėjo pasirašyti besąlygės kapituliacijos aktus). |
Kapsukas Vincas | |
Kapucinai | (Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas; lot. Ordo Fratrum Minorum Capucinorum), katalikų vienuolių ordinas, viena iš 3 pranciškonų atšakų. Laikosi neturto, skaistumo, klusnumo popiežiui įžadų. |
Karabinieriai | (pranc. carabiniers): |
Karaimai | sen. tiurkų kilmės tauta, VIII-X a. priklausiusi Chazarų kaganatui. VIII-IX a. išplito Persijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte. Nuo XI a. gyveno Kryme, vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiaisiais amatais. Lietuvoje apsigyveno XIV a. pab. |
Karakala | |
Karaliaučiaus universitetas | |
Karalių slėnis | ilgas, siauras tarpeklis Egipte į vakarus nuo Tėbų, kur buvo įrengtos XVIII-XX Egipto faraonų dinastijų kapavietės (apie 1539-1075 m. pr. Kr.). |
Karalius | valstybės vadovas monarchinėje valstybėje. |
Karamzinas Nikolajus | |
Karas | fizinės ginkluotos jėgos vartojimas santykiuose tarp valstybių. Jėga vartojama tada, kai valstybės nepajėgia arba nenori susitarti. Už kiekvienos valstybės karinių veiksmų slypi noras priversti kitą valstybę sutikti su pirmajai palankiomis taikos sąlygomis. |
Karavelė | |
Karibų krizė | (Kubos krizė), konfliktas, kilęs 1962 m. tarp JAV ir SSRS dėl vidutinio nuotolio raketų su branduoliniu užtaisu dislokavimo Kuboje. |
Kaributas | (mirė po 1404), lietuvių kunigaikštis. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. Apie 1380 m. stačiatikių papročiu pakrikštytas Dmitrijumi. |
Karinė demokratija | visuomenės organizavimosi forma, dažnai būdinga besikuriančiai etninei valstybei. Pagrindiniai bruožai – paprotinė teisė, pagoniškasis tikėjimas ir tėvinė paveldėjimo linija. Svarbiausioji valdžios institucija – liaudies susirinkimas. Valdžia – kunigaikščiai, vadai, bendruomenių vyresnieji ir kt. – renkama liaudies susirinkimuose. Būdinga graikams (XII-IX a. pr. Kr.), romėnams (IX-VI a. pr. Kr.), vėliau – skitams, keltams, germanams, baltams, normanams, slavams ir kt. |
Karinis komunizmas | Sovietų Rusijos bolševikų socialinė ir ekonominė politika per pilietinį karą (1917-1922). |
Karinis perversmas | ginkluotųjų pajėgų arba jų dalies įvykdytas prievartinis civilinės vyriausybės pašalinimas ir naujos, kariškių vadovaujamos vyriausybės sudarymas. |
Karnakas | |
Karolingai | |