Žodynas

(Catherine de Medici; 1519-1589), Prancūzijos karaliaus Henriko II (1547-1559) žmona iš italų Medičių giminės.

1320 m. liepos 27 d. netoli Medininkų (dab. Varnių) įvykęs mūšis tarp Kryžiuočių ordino ir Medininkų žemės žemaičių kariuomenių.

Didžiausio ploto (pilies kiemas – 2 ha) ir mažiausiai perstatinėta mūrinė Lietuvos pilis. Manoma, kad pastatyta XIII a. Įkurta dabartiniame Medininkų (Vilniaus raj.) kaime, 31 km į pietryčius nuo Vilniaus. Turėjo 4 bokštus ir 4 vartus. Po 1655 m. Lenkijos-Lietuvos ir Rusijos karo apgriauta ir nebeatstatyta.

žr. Žemaičių vyskupystė.

istorinė XIV-XV a. žemaičių žemė. Sudarė Karklėnų, Laukuvos, Medininkų, Šiauduvos, Tverų valsčiai (dabartiniai Plungės, Šilalės ir Telšių rajonai). Svarbiausia pilis buvo Medvėgalis, centras – Medininkai (dab. Varniai).

ant Medvėgalio piliakalnio (Šilalės raj.) stovėjusi medinė pilis, šaltiniuose minima 1316 m. 1329 m. ją buvo apgulusi kryžiuočių, Bohemijos karaliaus Jono ir kitų kryžininkų kariuomenė. 1329 m. sudeginta.

pirmykščio žmogaus pirmosios pastangos valdyti, paveikti supantį pasaulį. Medžioklės magija pagrįsta nuostata, kad burtais, maginiais veiksmais įmanoma valdyti gamtos jėgas, užsitikrinti medžioklės sėkmę.

(mirė 1196), pirmasis Livonijos vyskupas. Su jo vardu siejamas naujas vokiečių veržimosi į rytus etapas.

(tikr. Goldie Mabowitch; 1898-1978), Izraelio politikė. 1969-1974 m. Izraelio koalicinės vyriausybės premjerė. Siekė taikos su arabais.

(1910-1920), politinių ir socialinių pokyčių laikotarpis, kilęs dėl demografinių, ekonominių ir socialinių priežasčių autoritarinio V. Dijo režimo metu.

(Philipp Melanchthon; 1497-1560), vokiečių humanistas, graikų k. profesorius, Bažnyčios reformatorius. Vienas Augsburgo religinės taikos (1555), įtvirtinusios protestantizmą pagal principą „kieno valdžia, to ir tikėjimas“, iniciatorių.

(Jean Meslier; 1664-1729), dvasininkas, radikaliausias prancūzų švietėjas, filosofas. Laikomas anarchizmo pradininku.

LDK ir Lenkijos karalystės aktas, sudarytas 1501 m. Deklaruota, kad Lenkijos karalystė ir LDK susijungia į vieną valstybę, kurią valdo bendrai išrinktas karalius.

LDK ir Lenkijos taikos sutartis su Kryžiuočių ordinu, sudaryta 1422 m. prie Melno ežero. Kryžiuočių ordinas galutinai atsisakė Užnemunės (Sūduvos) ir Žemaitijos.

1363 m. vykęs LDK ir Aukso ordos kariuomenių mūšis prie Mėlynųjų Vandenų upės (dab. Ukrainoje, veikiausiai prie dabartinės Siniuchos, pietinio Bugo kairiojo intako).

(lot. memorandum – tai, kas atsimintina), diplomatinis aktas, detaliai išdėstantis kurio nors klausimo esmę, faktinę ir teisinę argumentaciją. 

pirmasis Egipto faraonas, valstybės kūrėjas ir vienytojas, sujungęs Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą. Laikomas Egipto sostinės Memfio įkūrėju.

(mirė 1515), Krymo chanas (1468-1515).

protestantų bendruomenė, anabaptistų atšaka, susiformavusi XVI a. Nyderlanduose po Miunsterio komunos žlugimo (1535).

(1672-1729), Rusijos valstybės ir karinis veikėjas. Vienas artimiausių Petro I bendražygių.

laiko skaičiavimo sistema, sudaryta remiantis tarpais tarp vienodų Mėnulio fazių – sinodiniu mėnesiu, kurį sudaro 29,5306 paros.

mėnulio, jo dievo ar dievybės, mėnulio personifikacijos arba simbolio garbinimas. Paplitęs daugelyje senųjų religijų.

(pranc. maire iš major – vyresnis, didesnis), kai kuriose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, miesto, savivaldos vadovas.

(pranc. mercantilisme iš it. mercante – pirklys), XVI-XVIII a. ekonominė politika, kurios tikslas – kaupti aukso ir sidabro atsargas. Kuo šalis turėjo daugiau aukso ir sidabro, tuo ji buvo laikoma turtingesne. 1651 m. Anglijos parlamentas išleido merkantilinį įstatymą, kuriuo buvo siekiama pakirsti Olandijos galią.

(1887-1955), karininkas, teisininkas, politikas. Paskutinysis tarpukario Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (1939-1940).

(1929-2012), lietuvių istorikas. Tyrinėjo XIX a.-XX a. pradžios Lietuvos istoriją.

(Tarpupis), istorinė sritis Azijoje, Tigro ir Eufrato upių baseine, dab. Irako, Sirijos rytinės ir Turkijos pietrytinės dalies teritorijoje. Vienas seniausių pasaulio civilizacijos centrų.

(gr. (ta) meta (ta) physika – tai, kas yra po fizikos):
1. idealistinės filosofijos šaka, tirianti vad. antjutiminius būties ir pažinimo pradus;
2. nemoksliškos, atitrūkusios nuo tikrovės spekuliatyvios idėjos, nesuprantamos išvados;
3. mąstymo metodas, atskleidžiantis reiškinius tik jų pastovumo ir mechaninių bei kiekybinių ryšių aspektu.

(1773-1859), Austrijos kunigaikštis, diplomatas, politikas. 1815-1815 m. Vienos kongrese jo iniciatyva priimti nutarimai, kuriais atkurta senoji tvarka Europoje, sukurta Šventoji sąjunga.

(gr. mētropolis iš mēter – motina + polis – miestas): 
1. sen. Graikijoje miestas-valstybė (polis), turinti kolonijų;
2. šiuolaikinės valstybės dalis be jos kolonijų ar užjūrio teritorijų;
3. katalikų, stačiatikių bažnytinė provincija, valdoma arkivyskupo metropolito.