Žodynas

metalinis arimo padargas. Lietuvoje XIII-XIX a. buvo traukiamas arklių arba jaučių. XX a. viduryje pradėta naudoti traktorinius plūgus.

(gr. Ploutarchos; 50-120), graikų rašytojas, filosofas. Garsėjo nepaprasta erudicija, humoro jausmu ir neįtikėtinais literatūriniais sugebėjimais. Darbe „Paralelinės biografijos“ aprašė Demosteno, Cicerono, Aleksandro Makedoniečio, Cezario biografijas. Iš viso išliko 46 aprašymai.

(1728-1810), astronomas, matematikas, kalendorių leidėjas.

istorinė sritis tarp pietinio Bugo ir Dnestro (dabartinės Vinicos ir Chmelnickio sritys Ukrainoje). Susidarė XIV a. 1363 m. prijungta prie LDK. 1430 m. vakarinę, o 1569 m. ir rytinę Podolę prisijungė Lenkija.

(tikr. Saloth Sar; 1928-1998), Kambodžos politikas Kambodžos ministras pirmininkas. Įgyvendino bene radikaliausią XX a. totalitarinį režimą, siekiantį per trumpą laiką (4 metus) sukurti komunistinę valstybę.

svarbiausias 1794 m. sukilimo vadovybės aktas valstiečių klausimu.

žr. Markas Polas.

vakarų jotvingių gentis, susiformavusi II-VII a.

(Polianovkos taika), ATR taikos sutartis su Rusija, sudaryta 1634 m. Semleve (prie Polianovkos upės, Rusija). Ja baigtas 1632-1634 m. Smolensko karas.

(gr. polis), antikos laikų (senovės Graikijoje, Finikijoje, Romoje) miestas-valstybė. Tokios valstybės teritoriją sudarė pats miestas ir jo apylinkės. Graikų poliai buvo nedideli, todėl visi laisvieji gyventojai galėjo dalyvauti jo valdyme – egzistavo tiesioginio atstovavimo principas.

(poli + gr. theos – dievas), tikėjimas daugeliu dievų.

(nuosaiki liaudies valdžia), mišri valstybės valdymo forma, kurioje susijungia kitų santvarkų privalumai; ji atitinka dorybės, kaip vidurio tarp kraštutinumų, principą etikoje.

(gr. politikē (technē) – valstybės valdymo menas), universalus visuomenės organizavimo būdas, bendro žmonių gyvenimo reguliavimo sistema, kuria siekiama palaikyti visuomeninio gyvenimo tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą reguliuojant konfliktus.

asmuo, kurio nuolatinė veikla yra politika ir kuris dalyvauja partijų ar vyriausybės aukščiausiųjų organų darbe, turi įgaliojimus priimti politinius sprendimus.

(pranc. isolation – išskyrimas, atskyrimas), vienoks ar kitoks valstybės atsiribojimas nuo bendravimo su kitomis valstybėmis.

visuomeniniame gyvenime dalyvaujantys privilegijuoti luomai, turį teisinį pagrindą spręsti įvairius valstybinius reikalus.

kolegialus organas, renkamas arba skiriamas politinei partijai, organizacijai, draugijai, įstaigai vadovauti ar tvarkyti.

(lot. spectrum – vaizdas), politinių doktrinų klasifikacijos schema, kurioje pagal puoselėjamas vertybes viena linija gali būti išdėstytos politinės doktrinos bei joms atstovaujančios politinės partijos. Tradicinis politinis spektras susideda iš „kairiųjų“, „dešiniųjų“, „centro“ doktrinų ir joms atstovaujančių politinių partijų.

vieno iš mažiausiai dviejų galimų politinio veiksmo variantų sąmoningas pasirinkimas.

(politika + gr. logos – mokslas), mokslas apie politiką.

lenkų kultūros, pirmiausia kalbos, savanoriškas perėmimas arba prievartinis diegimas Lenkijos valdomose ar jos įtakoje esančiose žemėse.

žr. Lenkų karinė organizacija.

Šiaurės karo mūšis, 1709 m. liepos 8 d. įvykęs prie Poltavos (dab. Ukraina) tarp Rusijos ir Švedijos kariuomenių.

(Georges Pompidou; 1911-1974), Prancūzijos politikas. 1969-1974 m. Prancūzijos prezidentas.

XIV a. pab.-XVIII a. įtakingiausia LDK  didikų grupė. Iš pradžių ponais buvo vadinami tik didikai, kilę iš bajorų, nuo XVI a. – išlikę žymesni kunigaikščiai.

(1732-1798), paskutinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1764-1795).

(lot. pontifex), sen. romėnų žynys, aukštosios žynių kolegijos narys.

XV a. I pusės-XVI a. LDK centrinės valdžios institucija, kartu su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu valdžiusi kraštą. Nuo XV a. II pusės ji buvo faktinė LDK vyriausybė.

(it. Stato Pontificio), 756-1870 m. Vidurio Italijoje popiežiaus savarankiškai valdyta teritorija. 1871 m. prijungta prie Italijos karalystės.

(lot. papa iš gr. pappas – tėvas, mokytojas), Katalikų bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas. Romos vyskupas.

vienos biologinės rūšies individų, gyvenančių tam tikrame areale, visuma, genetiškai skirtinga nuo kitų individų grupių.

(lot. populares iš populus – tauta), vėlyvosios Romos respublikos laikais (II-I a. pr. Kr.) politinė grupuotė, siekusi iš skurdo išvaduoti Romos miesto proletariatą, kurio padėtis nuo II a. pr. Kr. ėmė grėsti Romos miesto socialiniam stabilumui.

(lot. porticus):
1. atviras rūmų prieangis su kolonomis, laikančiomis frontoną; būdingas antikinei, renesanso ir klasicizmo pastatų architektūrai;
2. senovės Graikijoje pastatas su kolonomis šonuose.

Japonijos ir Rusijos taikos sutartis, pasirašyta 1905 m. rugsėjo 5 d. Portsmute (JAV). Ja baigtas abiejų valstybių 1904-1905 m. karas.

(gr. Poseidōn), sen. graikų vandenų, lietaus dievas, jūreivių ir žvejų globėjas.

(lot. – postilla, iš post illa (verba) – po tų žodžių), pamokslų rinkinys Biblijos temomis. Ypač buvo paplitęs reformacijos laikotarpiu. 1591 m. Karaliaučiuje išleista J. Bretkūno „Postilė“ – pirmasis spausdintas lietuviškų pamokslų rinkinys.

(lot. post – po + modernizmas), šiuolaikinės architektūros tendencijos, įsivyravusios XX a. 8 deš. po modernizmo. 

(1764-1830), poetas, istorikas, leksikografas. Žemaičių bajoriškojo kultūrino ltuanistinio sąjūdžio dalyvis. Pirmojo Lietuvoje senienų muziejaus įkūrėjas. Poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorius.

(Grigorij Potiomkin; 1739-1791), Rusijos valstybės ir karinis veikėjas. Generolas feldmaršalas. Vienas 1762 m. rūmų perversmo, po kurio sostą užėmė Jekaterina II, dalyvių. Jekaterinos II favoritas. Iki pat mirties darė didžiulę įtaką imperatorės politikai. 

(Potoccy), XIV a.-XIX a. pab. ATR didkų giminė.