Žodynas

komunizmo ideologijos šalininkai. 

1848 m. Londone vokiečių kalba išleistas Karlo Markso ir Frydricho Engelso pirmas programinis komunistų dokumentas, kuriame išdėstytos svarbiausios marksizmo idėjos.

(lot. communis – bendras), viena įtakingiausių ir pražūtingiausių XX a. visuomeninių filosofijų. Sukurta K. Markso ir F. Engelso. SSRS ir socialistinio bloko šalyse įtvirtinta kaip „vienintelė teisinga visuomenės mokslinė“ teorija.

(1808-1839), 1830-1831 m. sukilimo Lietuvoje dalyvis.

karo belaisvių, kalinių, režimo priešininkų sutelkimo, izoliavimo ir represijų vieta. II pasaulinio karo metais tai buvo žydų ir kitų tautų gyventojų naikinimo vieta. Daug koncentracijos stovyklų buvo SSRS, jose bolševikų valdžia laikė kitaminčius.

įmonių, bendrovių susivienijimas. Kuriamas norint vienyti jėgas, vykdant mokslinius tyrimus, kuriant naujas technologijas, kooperuojant gamybą, finansavimą. Koncernai buvo pradėti kurti XIX a. pab., sparčiai vystantis kapitalizmui.

(lot. concessio – leidimas, nuolaida), sutartis dėl perdavimo numatytą laiką naudotis valstybės turtu (įvairiais ūkio objektais, gamtos turtais, žeme) privatiems asmenims, organizacijoms ar kitoms valstybėms.

(lot. consilium – susirinkimas), teorija, teigianti, kad aukščiausioji valdžia Bažnyčioje priklauso ne popiežiui (jis juk tik vienas iš vyskupų), bet visuotiniam vyskupų susirinkimui.

(1621-1686), Prancūzijos karvedys iš Burbonų giminės. Per 30 metų karą 1643 m. laimėjo lemiamą mūšį su ispanais prie Rokrua ir užėmė Diunkerką. 1651-1652 m. vadovavo didikų maištui (frondai), kuriam pralaimėjus pabėgo į Ispaniją. 1660 m. grįžęs į Prancūziją dalyvavo Liudviko XIV karo žygiuose. Amžininkų pramintas Didžiuoju Kondė.

(lot. confoederatio – sąjunga, susivienijimas):
1. Lenkijos (XIV-XVIII a.) ir LDK (XVI-XVIII a.) bajorų politinė ginkluota sąjunga. Vykdė valstybinės valdžios funkcijas (ypač tarpuvaldžiu), ją pavadavo ar siekė, kad vykdytų konfederatų reikalavimus. Vadovavo magnatai. Konfederacijos buvo anarchijos, Respublikos irimo išraiška, pagreitino jos žlugimą. Žymiausiomis konfederacijomis buvo generalinė Vilniaus (1767), Radomo (1767-1768), Baro (1768-1772), Targovicos (1792-1793);
2. valstybių sąjunga arba jungtinė valstybė, susidedanti iš konfederacijos narių ir jų įsteigtos centrinės vyriausybės. Čia pagrindinė kompetencija priklauso konfederacijos nariams, o išvestinė – centrui. 1781-1787 m. konfederacija buvo JAV, 1815-1866 m. Vokietijos sąjunga. Konfedracijos bruožų turi ES.

išpažįstama tikyba, religija.

(lot. confiscatio – turto paėmimas), priverstinis ir neatlygintinas turto paėmimas valstybės nuosavybėn.

(lot. conflictus – susidūrimas), priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas; kivirčas, ginčas.

savanoriškas prisitaikymas prie skirtingų įsitikinimų, ideologijų, kultūrų, individo prisitaikymas prie grupės ar mažumos prie daugumos.

1. konfliktas;
2. įtampos didinimas tarp prieštaraujančių pusių.

Kinijos etinės, socialinės, politinės minties tradicinė kryptis. Konfucijaus, jo mokinių ir pasekėjų suformuotos filosofijos pagrindas – prielaida, kad viskas vyksta pagal „dangaus tvarką“. Dangus – sąmoningai veikianti aukščiausioji jėga, reguliuoja žmonių elgesį ir veiksmus, lemia jų padėtį visuomenėje.

(551-479 pr. Kr.), kinų mąstytojas, pedagogas, žymiausias senovės kinų filosofas, konfucianizmo kūrėjas.

1. katalikų vienuolių ar pasauliečių bendruomenių susivienijimas, kurio nariai vadovaujasi bendrais religiniais įžadais;
2. popiežiaus kurijos įstaiga;
3. vienuolynų, turinčių vienodus įstatus, sąjunga.

(lot. congressus – susitikimas, susirinkimas):
1. valstybių, organizacijų atstovų suvažiavimas, tarptautinė konferencija (pvz., Vienos kongresas 1814-1815 m.);
2. JAV ir kai kurių Lotynų Amerikos šalių įstatymų leidybos institucija (parlamentas), kurį sudaro Atstovų rūmai ir Senatas.

(angl. cogressman), Kongreso narys.

(isp. conquista – užkariavimas), XV a. pab. - XVI a. ispanų ir portugalų užkariavimai Amerikos žemyne.

(isp. conquistadores), konkistos dalyviai, XV a. pab.-XVI a. ispanų ir portugalų užkariautojai Amerikos žemyne.

(lot. conclave – užrakinamas kambarys):
1. Kardinolų kolegijos susirinkimas popiežiui išrinkti;
2. uždara patalpa (nuo XV a. – Siksto koplyčia), kurioje renkamas popiežius.

(lot. concordatus – sutartas), valstybės sutartis su Apaštalų Sostu, kuria nustatoma Katalikų Bažnyčios teisinė padėtis toje valstybėje.

(mirė 1393), Kryžiuočių ordino didysis maršalas 1382-1387 m., nuo 1387 m. – didysis komtūras, 1391-1393 m. – didysis magistras.

(lot. conservatio – išsaugoti), viena didžiausių politinių ideologijų, susiformavusių XIX a. pr. kovojant su stiprėjančiu liberalizmu. Pradininku laikomas anglų filosofas E. Berkas, sukritikavęs Didžiąją prancūzų revoliuciją. Pagrindinės idėjos: valdžios legitimumo gynimas, tikėjimo, tradicijų palaikymas, pagarba autoritetams, prisirišimas prie praeities, kaip idealo.

1. popiežiaus pirmininkaujamas kardinolų susirinkimas, kuriame aptariami visai Katalikų bažnyčiai svarbūs klausimai, inauguruojami naujai paskirti kardinolai;
2. vyskupo kurija, t. p. vyskupo teismas;
3. Evangelikų liuteronų ir Evangelikų reformatų bažnyčios valdymo institucija;
4. 1744-1905 m. Rusijos stačiatikių bažnyčios vyskupijos įstaiga, atliekanti bažnytinės administracijos ir bažnytinio teismo funkcijas.

1414-1418 m. Konstance (Vokietija) įvykęs visuotinis Katalikų Bažnyčios susirinkimas. Didžiausias viduramžių Bažnyčios susirinkimas.

(Konstantinas I, Flavijus Valerijus Konstantinas (lot. Flavius Valerius Constantinus; 285-337), Romos imperatorius (306-337). 306 m. kariuomenės paskelbtas Cezariu.

(1827-1892), Rusijos didysis kunigaikštis, imperatoriaus Nikolajaus II sūnus, Aleksandro II brolis.

žr. Ostrogiškis Konstantinas.

(lot. constitutio – nustatymas):
1. pagrindinis valstybės įstatymas, nustatantis valstybės santvarką, jos valdžios institucijas, jų tarpusavio santykius, kompetencijų pasiskirstymą, taip pat valstybės piliečių teises ir pareigas;
2. teisės normų, turinčių aukščiausią teisinę galią kitų teisės normų atžvilgiu, visuma. Nustato valstybės politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Skiriama rašytinė ir nerašytinė konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo JAV 1787 m. konstitucija. Atskirų konstitucijos normų aptinkama Lietuvos statutuose, 1564-1566 m. teismų ir administracinių reformų aktuose. Pirmoji rašytinė konstitucija Lietuvoje – 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija.

valstybės valdymo forma, kai monarcho valdžia yra ribojama konstitucijos.

juridinė procedūra, kontroliuojanti, ar valdžios institucijų skelbiami teisiniai aktai atitinka pagrindinį valstybės įstatymą.

visuma normų ir taisyklių, reguliuojančių ir nustatančių valstybės struktūrą, jos institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės) tarpusavio santykius.

institucija, kuri sprendžia, ar įstatymai ir kiti parlamento aktai neprieštarauja konstitucijai, o šalies prezidento ir vyriausybės aktai – konstitucijai arba įstatymams.

(pranc. constitutionnalisme):
1. politikos ir valstybinės teisės mokslo srovė, geriausia valstybės valdymo forma pripažįstanti konstitucinę monarchiją;
2. politinė sistema, pagrįsta rašytine konstitucija, konstituciniais valdymo metodais.

(lot. consul):
1. valstybės pareigūnas, užsienio valstybėje atstovaujantis savo valstybės piliečių interesams;
2. vykdomosios valdžios pareigūnas sen. Romos respublikoje. Konsulai buvo du. Jie vadovavo karuomenei, šaukė senato ir tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus;
3. Prancūzijos valstybės aukščiausiasis pareigūnas konsulato laikotarpiu (1799-1804 m.).

1. vienos valstybės įstaiga kitos valstybės teritorijoje konsuliniams santykiams palaikyti;
2. 1799-1804 m. valstybinės valdžios forma Prancūzijoje.

prieš D. Britaniją Prancūzijos vykdyta politinių bei ekonominių priemonių sistema 1806-1814 m., paskelbta Berlyno dekretu. Prancūzams, jiems pavaldžioms šalims bei sąjungininkams buvo uždrausti visi ryšiai su D. Britanija.